Atrodo, jog su užsieniečiu, jeigu tiesioginio draudimo nėra, galima sudaryti bet kokios rūšies darbo sutartį. Tačiau viskas toli gražu nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Naujajame darbo kodekse, kuris įsigaliojo nuo 2017 metų liepos 1 dienos, numatyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti (Darbo kodekso 72 str. 1 d.).
Taigi, laikinojo darbo sutarties sudarymo atveju darbuotojas dirba ne pas darbdavį, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant.
Kitaip sakant, laikinojo įdarbinimo įmonė atlieka darbuotojų paiešką ir vykdo jų „nuomą“ darbo jėgos pritrūkusiam darbdaviui.
Ne paslaptis, kad užsieniečių įdarbinimo procedūra Lietuvoje yra subtili ir varginanti: juk ne kiekvienas darbdavys, kuriam trūksta darbo jėgos, pasiryžtų ieškoti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų užsienyje, rinkti dokumentus, laukti kelis mėnesius, kad atrinktas užsienietis pradėtų dirbti jo įmonėje.
Laikinojo įdarbinimo įmonės – tikras išsigelbėjimas darbo jėgos pritrūkusiam darbdaviui!
Deja, Darbo birža laikinojo darbo sutarčių su užsieniečiais neregistruoja, o leidimų dirbti užsieniečiams, kurie ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartis, neišduoda.
Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad užsieniečiui, pateikus laikinojo darbo sutartį, nebūtų teisinio pagrindo išduoti nacionalinę Darbo vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Kodėl taip yra? Nors tiesioginis draudimas sudaryti laikinojo darbo sutartį su užsieniečiu, teisės aktuose nenumatytas, toks draudimas išplaukia iš teisės normų aiškinimo.
Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 1 dalimi, užsienietis gali įsidarbinti Lietuvoje pagal darbo sutartį, o darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus įstatyme imperatyviai nurodytus atvejus.
Plačiai paplitęs aiškinamas, kad užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį, o vadovaujantis Darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalimi, laikinasis darbuotojas darbo funkcijas atlieka laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (toliau – laikinojo darbo naudotojo) naudai ir yra jam pavaldus.
Taigi, laikinojo darbo sutarties atveju užsienietis dirbtų pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant, o tokia situacija traktuojama kaip užsieniečio įdarbinimo tvarkos pažeidimas.
Užimtumo įstatyme numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos atvejis, kai asmuo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Baudos dydis šiuo metu svyruoja nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį užsienietį. Už pakartotinį pažeidimą baudos dydis yra žymiai didesnis.
Svetlana Naumčik yra Advokatų profesinės bendrijos iLAW Asocijuota partnerė
