O jau kai pradedi kalbėti apie valdžią, tokių jaudinančių pasirinkimų būna dar rečiau. Dažniausiai tausoji pašnekovą iš pradžių parinkdamas dar pakenčiamą negandą, o jau po to užverti visiška katastrofa.
Ir po praėjusios savaitės neatrodė, kad valdiškas gerųjų staigmenų fabrikėlis ims ir iškart pasidalys dviem pasiekimais. Nes visi prisimena, kiek buvo ardomasi dėl žemės ūkio ministro nesavanaudiškos pagalbos dirvonuojantiems kaimynams, kuri vėliau pasirodė esanti sąmokslas, o po to dar ir proga valdančiajai daugumai pasilyginti raumenimis su prezidente, kuri, tiesą sakant, didelio entuziazmo tokiam pratimui nedemonstravo.
Todėl visuomet nuostabu vėl atrasti, kad visų šių rietenų fone vyksta tiesiog paprastas darbas. Tik dėl jo, kai šalyje reikalai ne visuomet juda į priekį, bent jau nerieda atgal.
Nuostabu todėl, kad išpaikinti žalstiečių neišsemiamos fantazijos kuriant skandalus tiesiog atpratome nuo suvokimo, jog politinis gyvenimas nebūtinai turi reikštis kraują stingdančiomis antraštėmis.
Pradžioje – šiek tiek apie ką tik pristatytą mokesčių reformą. Norint pateikti jos išsamesnę analizę reikia būti labiau pasikausčiusiu ekonomistu, tačiau pateiktų skaičių logika ir argumentacija įkvepia vilties, kad šįsyk tai kažkas daugiau nei tiesiog žaidimas su „Excel“ lentele.
Ir kaip neprisiminsi, kad toji mokesčių reforma turėjo būti sudedamoji naujo socialinio modelio dalis. Taip, taip, nesuklydot, to paties garsiojo modelio, kurį ilgai ruošė ekspertai ir kuris po to tapo gana apyšlubiu frankenšteinu. Jo viena galūnė – Darbo kodeksas – išnarintais sąnariais ir traumuotomis gyslomis buvo prisiūta pernai, ir iki šiol ne visai aišku, kuo toji galūnė skiriasi nuo senosios. Bet jeigu ne taip jau baisiai skiriasi, ar vertėjo tiek iečių laužyti?
O žadama mokesčių reforma turėjo tapti kita socialinio modelio galūne, ant kurios atsistojus jau būtų galima lipdyti kitus būtinus atributus, jie pakeistų dažnai sklerotišką verslo ir darbo teisinį reguliavimą. Ir gal – pabūkime bent trumpam optimistais – ji nebus išdarkyta Seimo komitetuose iki tos būsenos, apie kurią galima pasakyti tik jau anapilin nukeliavusio Rusijos premjero V.Černomyrdino žodžiais: „Norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visuomet.“
Tokiam optimizmui nuteikia ir kita geroji pirmadienio naujiena – premjeras pagaliau surado kandidatą į teisingumo ministrus.
Pusantro mėnesio ministerija neturėjo vadovo, ir, tiesą sakant, jokių kataklizmų neįvyko. Ir ši pastaba visai ne tam, kad įrodinėtume seniai žinomą tiesą, jog geriau jokio vadovo nei blogas, o tam, kad parodytume, kaip kartais sudėtinga rasti žmogų į tokią iš pažiūros nelabai ir atstumiančią vietą.
Galų gale juk koalicija ieškojo žmogaus ne atliekoms perdirbinėti, ne nuodams ragauti ar durniems komentarams internete rašinėti.
Tada būtų galima suprasti: darbas juodas, alga nedidelė, sunku netgi nuo pašalpos pervilioti.
O čia – ministras, galima sakyti, vienas iš nedaugelio šansų tokį įrašą savo gyvenimo aprašyme susiveikti. Ir vis tiek neina žmonės, nors tu ką.
Tiesą sakant, juos galima suprasti. Kam gi įdomu savanoriškai atsigulti po didinamuoju stiklu ir laukti, kol tave it kermošiaus apsigimėlį apžiūrinės publika? Viena – ieškodama interesų konflikto, o kita – tiesiog iš dyko buvimo ar švento įsitikinimo, jog visi ten vagys ir normalaus žmogaus su žiburiu nesurasi.
Va todėl ir susidaro tas uždaras ratas, kai normaliam žmogui surasti pasitelkiami ypatingi žiburiai, nes normalūs žmonės nelabai ten nori eiti.
Bet čia jau padvelkė tipišku pirmadienio pesimizmu, todėl darome pauzę, kad nesugadintume iškart dviejų gerų naujienų perdien.
