Už sovietinės bankininkystės įstatymų pažeidimus nepriklausomos Lietuvos generalinė prokuratūra R.Visokavičiui iškėlė baudžiamąją bylą, ir jis buvo atitrauktas nuo litų gamybos proceso daugiau nei dvejiems metams iki 1993-iųjų balandžio mėnesio. Tačiau keisčiausia iš visų, litų kelyje susitikusių politikų, valdininkų ir verslininkų, buvo Beno Gudelio istorija.
1990 metų spalį, neradusi tinkamos galimybės litus spausdinti Europoje, Lietuvos Vyriausybė pasirinko Amerikos kompaniją „US Banknote Company“. Ją premjerei K.Prunskienei rekomendavo garsus JAV verslininkas Juozas Kazickas, daug prisidėjęs prie Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Jo žodis tuometinei valdžiai buvo šventas: niekam nešovė į galvą pasidomėti, kas apskritai yra toji „US Banknote Company“.
Kaip prisiminė tuometė ministrė pirmininkė K.Prunskienė, 1990 metais svarbiausia buvo gauti pinigų kontraktui apmokėti, o pagaminti juos galėjo bet kas, kas tuo vertėsi.
Vieną alternatyvų, kaip surinkti pinigų litams išspausdinti, pasiūlė tuomet JAV gyvenęs verslininkas B.Gudelis. Jis ragino Vyriausybę pinigų litų gamybai užsidirbti, pardavus dalį lietuviškų pašto ženklų, suvenyrinių monetų bei suvenyrinių lietuviškų pasų. Juos parduotų pati firma gamintoja, o pelną pervestų tiesiai į „US Banknote Company“ sąskaitą. Be to, pašto ženklų firma turėjo būti garantas, atidarant akredityvą litų gamybai finansuoti.
Šis projektas K.Prunskienei atrodė priimtinas, ir 1990 m. spalį ji pasiuntė B.Gudelį derybų į pašto ženklų firmą ir į „US Banknote Company“. Prisistatęs pinigų gamybos kompanijai, B.Gudelis jau rado faksogramą iš Lietuvos, kurioje rašoma, jog jis nėra įgaliotas vesti derybų dėl litų spausdinimo, nes Vyriausybė tą reikalą pavedusi R.Purtuliui.
Nesusipratimą užglaistė K.Prunskienės telegrama „US Banknote Company“ tarptautinio skyriaus direktoriui Jaremiui Jamesui Willingsui, kurioje ji diplomatiškai pranešė, jog R.Purtulis yra atsakingas už litų gamybą, B.Gudelis – už finansavimą. B.Gudelio užduotis pinigų spausdinimo kompanijoje „US Banknote Company“ buvo sumažinti kontrakto kainą, tačiau tai jis privalėjo padaryti ne kokybės sąskaita.
Tos pačios kelionės metu B.Gudelis tarėsi dėl pašto ženklų spausdinimo ir suvenyrinių monetų kaldinimo.
Versijos – įvairios
Egzistuoja net trys B.Gudelio nuotykių litų gamybos istorijoje versijos.
1990 m. spalio 29 dieną (jeigu tiksli yra V.Terlecko informacija, skelbta „Vakarinėse naujienose“) B.Gudelis faksu pranešė ministrei pirmininkei K.Prunskienei, jog „kontraktai jo rankose“. O štai kaip minėtąją situaciją aprašo 1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos komisijos bankininkystės klausimams tirti pirmininkas Stasys Kropas bei jos nariai Jonas Liaučius ir Jonas Prapiestis:
„1990 m. lapkričio 17 d. pasitarimo pas LR Ministrę Pirmininkę K.Prunskienę protokolo pagrindu (dalyvavo V.Baldišis, B.Gudelis, R.Purtulis) buvo nuspręsta banknotų spausdinimo organizavimo ir finansavimo klausimus paskirti B.Gudeliui, pritarti ir galutinai nuspręsti spausdinti banknotus JAV kompanijoje „US Banknote Company“, avansinį mokėjimą pervesti per firmą „Fragrances International“.
B.Gudelio iniciatyva protokolavo R.Purtulis. Paruošus sprendimą (tikriausiai čia turima galvoje B.Gudelio kelionė į „US Banknote Company“ ir derybos su pašto ženklų firma. – B.V.), jis buvo aptartas dalyvaujant V.Terleckui. Patvirtinti šį sprendimą atsisakyta. Jis liko be eigos“.
Visai kitaip šį epizodą vaizduoja V.Terleckas („Vakarinių naujienų“ rusiška laida, 1994 m. Nr.76): „Mano paskutinis kontaktas su litų gamybos priešistore įvyko 1990 m. rudenį (tikslesnės datos neprisimenu). Iš Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salės pokalbiui mane pasikvietė tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Baldišis.
Jis susijaudinęs papasakojo, jog pirmieji Vyriausybės asmenys nusprendė visus litų spausdinimo klausimus perduoti Benui Gudeliui (amerikiečių komersantui), kurio finansinė reputacija nepakankamai patikima, nes jis net neturi sąskaitos banke (kaip V.Terleckas galėjo tai išsiaiškinti? -- B.V.). Su B.Gudeliu man teko susitikti viename posėdyje. Jis patraukė mano dėmesį, švelniai tariant, kietumu, siekiant tikslo (...).
Neabejodamas V.Baldišio informacija ir suprasdamas, kad naujasis kandidatas į litų gamybos organizatorius paims didelius komisinius, aš sutikau nueiti pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką...“
Kitaip tariant, V.Terleckas apskundė B.Gudelį Vytautui Landsbergiui įtardamas, jog jis gali susišluoti visus „arbatpinigius“ iš „US Banknote Company“ (USBC).
Tikrino net melo detektoriumi
Pats B.Gudelis tvirtino, jog susitaręs su USBC dėl kontrakto kainos sumažinimo, o su pašto ženklų firma – dėl lietuviškų pašto ženklų gamybos bei garantijų, atidarant dokumentinį akredityvą litų gamybai finansuoti, jis buvo apšauktas KGB agentu ir pusę metų negavo vizos įvažiuoti į Lietuvą.
Anot B.Gudelio, per tuos pusę metų JAV federalinio tyrimų biuro darbuotojai du kartus tikrino jį melo detektoriumi.
1994 metais prasidėjus V.Baldišio ir R.Purtulio teismui, kuriame jie buvo kaltinami dėl sugadintų litų, vienas liudytojų prasitarė, jog informaciją apie tariamą B.Gudelio bendradarbiavimą su KGB tuometinei valdžiai pateikė Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas, buvęs aukštas SSRS KGB karininkas Danas Arlauskas.
Pats D.Arlauskas kategoriškai atsisakė kalbėti su manimi apie litų istorijoje veikusius KGB agentus, vadovaudamasis „etikos sumetimais“.
Tačiau Lietuvoje išlikusiuose KGB archyvuose nerasta dokumentų, kuriuose būtų užsiminta, jog bent kartą su KGB bendradarbiavo toks verslininkas iš JAV B.Gudelis...
Ištraukos iš 2003 m. knygos "Skandalingoji lito istorija".
