Atsisveikindami su litu daugelis žmonių kai kurių lietuviškų pinigų banknotų ir monetų net nemano nešti į banką. Jie tarsi pašto ženklai ar fotografijos yra kruopščiai sudedami į albumus ir pagarbiai saugomi šalia vertingiausių namų knygų. Atminimui, vaikams, anūkams.
Turbūt pats populiariausias ir mėgstamiausias banknotas – grafiko Giedriaus Jonaičio sukurti dešimt litų su legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretais.
Nuo jo nedaug atsilieka ir daugiau nei du dešimtmečius Niujorke gyvenančio R.Bartkaus sukurtas 50 litų banknotas su J.Basanavičiumi ir Vilniaus katedra.
– Ar neliūdna, kad jūsų kūrinio nebeliko apyvartoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė Niujorke gyvenančio R.Bartkaus.
– Į tai aš žvelgiu iš kitos pusės. Žinau, kad euro zona turi nemažai problemų, bet visada maniau, jog Lietuva turi turėti kuo daugiau ryšių su Europa. Todėl man neliūdna, kad ji turės eurą.
Be to, kas 20–25 metus kiekvienos šalies valiuta, net jeigu lieka ta pati, būna atnaujinto dizaino. Pokyčiai – normalus dalykas.
– Tačiau pusę amžiaus savo valiutos neturėjusiems lietuviams atsisakyti litų buvo gana skausminga.
Žinau nemažai žmonių, kurie visą litų banknotų kolekciją pasiliko atminimui, nesiruošdami keisti jų į eurus. Ar jūs turite savą rinkinį?
– Taip. Esu prisirinkęs litų banknotų kaip suvenyrų ir saugosiu juos savo albumuose.
– Kaip, menininko akimis, atrodo eurų banknotai? Gražūs ar nelabai?
– Ar atvirai atsakyti? (Juokiasi.) Nesu jų labai atidžiai tyrinėjęs. Negalėčiau pasakyti, kad jie kuo nors ypatingi, bet tai ir normalu, nes reikėjo sukurti dizainą, kuris būtų priimtinas labai skirtingų šalių žmonėms.
Todėl labai sunku buvo padaryti ką nors originalaus.
Dizainas, kuris būtų priimtinas suomiams, kažin ar patiktų ispanams. Kai tenka ieškoti bendrybių, ne visada tinka įdomūs meniniai sprendimai.
Kai kūrėme litų banknotus, teko apžiūrėti labai daug įvairių pinigų. Tuomet ypač didelį įspūdį darė olandų banknotai. Jie buvo labai modernūs ir netikėto dizaino.
– Ar kurdamas litus stengėtės, kad ne tik jų motyvai, bet ir išvaizda, spalvos būtų kuo lietuviškesnės?
– Kiek prisimenu, tuomet svarbiausia mūsų užduotis buvo sukurti banknotą, kuris niekuo neprimintų sovietinio rublio. Net kai rinkome atskirų banknotų spalvų gamą, dažnas argumentas būdavo: „Netinka, nes tai bus per daug panašu į rublį.“
Tas pat ir dėl dizaino elementų. Norėjosi pabėgti kuo toliau ir atsikratyti visų asociacijų. Pavyzdžiui, rublis turėjo baltą kraštelį, kuriame buvo vandens ženklai. Neblogas sprendimas, bet sąmoningai jo atsisakėme.
– O tarpukario Lietuvos litai? Bandėte išlaikyti ar pratęsti tradiciją?
– Juos irgi atidžiai išnagrinėjome. Kaip ir kitų šalių pinigus. Mat nė vienas iš mūsų neturėjome žalio supratimo, kaip tie pinigai kuriami. Dirbome ir tuo pat metu mokėmės.
Juk pinigų išvaizda labai susijusi ir su jų saugumo reikalavimais. Turbūt pastebėjote, kad pirmieji litų banknotų variantai – ne tik penkiasdešimties, bet ir visų kitų nominalų – buvo atspausdinti kaip akvarelės, kaip mano ar kitų autorių kūrinių reprodukcijos.
– Paveikslų reprodukcijas primenantys pinigai blogi?
– Taip, nes jie buvo labai nesaugūs. Todėl vėliau buvo pridėta nemažai saugumo elementų, kurie gerokai pakeitė daugelį dizaino detalių.
Per lito gyvavimo laiką teko kokius tris kartus rimtai perpaišyti banknotus.
– Piešdamas Vilnių su Katedra bei Gedimino pilimi ir J.Basanavičiaus portretą tikriausiai turėjote atsižvelgti ir į spaustuvės galimybes?
– Taip, teko net vykti į Prancūziją. Mat iš pradžių planuota ten spausdinti litus. Pasitaikė ne viena iš tiesų kurioziška situacija.
Pavyzdžiui, prancūzai, stengdamiesi sumažinti spausdinimo sąnaudas, į saugumo elementus įkomponavo vynuogių lapus.
Staiga aplink J.Basanavičių atsirado vynuogių lapai! Teko ilgokai aiškinti, kad vynuogės ar bananai čia visiškai netinka.
Pasirodo, toje spaustuvėje buvo spausdinti Kolumbijos ar Venesuelos pinigai. Jiems buvo sukurtos tos kokosų, vynuogių, bananų formos, kuriomis, taupydami mūsų pinigus, jie norėjo papuošti ir lietuvių patriarchą.
– Litų dizainas – akivaizdžiai europietiškas. Ar nesinorėjo padaryti ką nors panašaus į JAV dolerį?
– Lietuva – Europos šalis. Kita vertus, dolerio kaip pavyzdžio nenorėjome rinktis ir todėl, kad su juo susijusios kai kurios techninės problemos.
Yra du pagrindiniai būdai, kaip lengviausia atpažinti padirbtą pinigą: pačiupinėti popierių ir įsižiūrėti į jame vaizduojamo žmogaus portretą.
Pirštai labai greitai pajunta, kad popierius ne toks. Taip pat ir akis iš karto užfiksuoja, kad žmogaus veidas patamsėjęs arba koks bruožas pasikeitęs. Mat visa tai keičia ir jo charakterį.
Amerikos dolerio bėda buvo ta, kad portretas buvo mažiukas ir pačiame banknoto centre. Kaip tik toje vietoje banknotas perlenkiamas. Lankstomas jis greičiausiai susidėvi, portretas išblunka, praranda detales. Tai rimta dizaino klaida.
Todėl naujasis dolerio variantas šiek tiek kitoks. Amerikiečiai pastūmė portretą į šoną.
– Ar daug teko ginčytis dėl jums priimtino lito dizaino? Atsimenu, buvo pasiūlymas naudoti senuosius tarpukario Lietuvos litus – nieko nekeisti, nekurti nieko nauja.
– Buvo dvi kryptys. Vieni žmonės norėjo, kad pinigai būtų labiau istoriniai, tradiciniai.
Kiti dailininkai buvo įsitikinę, jog XX a. pabaigoje pinigus reikia kurti kompiuteriais, kad jie būtų labai modernūs. Kad galėtume parodyti pasauliui, jog esame šiuolaikiška, naujas technologijas įvaldžiusi šalis.
Man atrodo, kad litai – kažkur per vidurį. Juose yra ir istorinių, ir modernių elementų. Ir tai, mano manymu, galų gale išėjo jiems į naudą.
Juk Lietuva turi ir solidžią istoriją, ir daug ambicijų neatsilikti nuo šiuolaikinio pasaulio tendencijų.
Tai gana tiksliai atspindėjo ir mūsų pinigai.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad litų banknotai jums yra gražūs ir vertingi meniniu požiūriu? Juk kitąmet jie iš kasdienės apyvartos vėl grįš į kultūros, istorijos, meno sferą.
– Taip, kai kurie jų iš tiesų man labai patinka. Pavyzdžiui, G.Jonaičio.
Jo sukurtas 10 litų banknotas iš viso unikalus. Juk ant pinigų paprastai nevaizduojami dviejų asmenų portretai.
Arba Ryčio Valantino didesnių nominalų – 100 ir 200 litų – banknotai. Jis labai rūpestingai juos sukomponavo. Šie banknotai yra gražūs.
– Kaip manote, koks popierinių pinigų likimas? Ar jiems, kaip ir popierinėms knygoms, gresia išnykimas?
Juk interneto eroje vis dažniau atsiskaitoma virtualiais pinigais.
– Dabar jau galima atsiskaityti ir telefonu. Aš pats dažnai atsiskaitau elektroniniu būdu. Valstybei tokius atsiskaitymus kontroliuoti daug lengviau. Bet nemanau, kad greitu laiku išnyks grynieji.
Pavyzdžiui, šiandien Niujorke gėriau kavą kavinėje, kurioje kabėjo užrašas „Cash only“ – atsiskaitoma tik grynaisiais.
Matyt, savininkui neapsimoka mokėti procentus bankams.
Nežinau, kaip Europoje, tačiau esu įsitikinęs, kad JAV tikrai dar ilgai gyvuos realūs pinigai, nes tai užtikrina žmonėms pasirinkimo laisvę.
JAV leidėjus sudomino originalios idėjos
R.Bartkus gimė 1961 metais Vilniuje. Baigė grafiką tuomečiame Vilniaus dailės institute. Prieš išvykdamas iš Lietuvos tarp daugybės kitų darbų kartu su G.Jonaičiu sukūrė 50 litų banknotą. Kiek anksčiau – sovietinį rublį pakeitusį bendrąjį taloną (vagnorkę) su dviem driežais.
1991 metais su žmona Ina bei sūnumi Kristijonu įsikūręs Niujorke R.Bartkus dabar yra vienas populiariausių JAV iliustruotojų, minimas geriausiųjų dešimtukuose. Amerikos leidėjus patraukė lietuvio meistriškumas ir originalios idėjos.
Lietuvis kuria iliustracijas ir viršelius tokiems žinomiems JAV leidiniams kaip „The New York Times“, „Harper’s“, „The Wall Street Journal“, „Time“, „Los Angeles Times“, „Newsweek“. Iliustravo S.Rushdie, M.Atwood, F.Fukuyamos ir kitų garsių rašytojų knygas.
R.Bartkus taip pat tapo, kuria grafiką, instaliacijas ir skaitmeninius darbus. Pastaraisiais metais ypač aktyviai dalyvauja Lietuvoje ir kitose šalyse rengiamose parodose.
