Sumos, kurios skirtos aptarnauti branduolines pajėgas, taip pat skiriasi, tačiau ne taip stipriai. Pavyzdžiui, JAV šiam tikslui kasmet atseikėja 20 mlrd. JAV dolerių, Rusija, skirtingais vertinimais – 10-15 mlrd. JAV dolerių.
Tačiau ne apie viską galima spręsti iš pinigų ir raketų.
Ekspertai konstatuoja: branduolinės galvutės svarba šiandien sumenkusi, todėl reikėtų kalbėti apie konfliktus kibernetinėje erdvėje ar kovai pasitelkiamus vabzdžius.
2 procentų vertės svajonė
2015-aisiais išlaidos kariuomenei pasaulyje stabilizavosi, tačiau vidutinėje perspektyvoje jos augs. Ir ne tik dėl Artimųjų Rytų naftos monarchų bei strateginio varžymosi Azijos-Ramiojo vandenyno regione, kaip būta anksčiau. Bet ir dėl to, jog Vakarų valstybėse pasikeitė pavojaus saugumui suvokimas.
Londono Tarptautinis saugumo problemų tyrimo institutas suskaičiavo, jog 2015 m. pasaulyje karinėms reikmėms išleista 1,5 trln. JAV dolerių. Instituto specialistai spėja, jog etapas, kai santykinę pusiausvyrą, kai išsivysčiusių šalių sumažintus biudžetus gynybai kompensuodavo augimas Artimuosiuose Rytuose ir Azijos-Ramiojo vandenyno regione, jau praeitas.
Pagrindinė to priežastis – Vakarai naujai iš pagrindų įvertina rizikas saugumui. To imtasi po konflikto Ukrainoje, o ypač – po Rusijos operacijos Sirijoje. Tai, kas nutiko Kryme, paskatino valstybes didinti biudžeto asignacijas stiprinant aljanso narių gynybą.
2015 m. tik keturios iš 26 NATO narių Europoje (Graikija, Lenkija, Didžioji Britanija ir Estija), gynybai skyrė siekiamus 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Visų kitų likusių šalių vidurkis – 1,1 procento. Šis skaičius – toli nuo rekordiškai žemų sumų, kurios karybai skiriamos Afrikoje, tačiau keturis kartus mažesnis nei Rusijoje (4,18 proc.) ir tris kartus mažesnis nei JAV (3,33 proc.).
Jei skaičiuotume, kiek pagal išlaidas gynybai lėšų tenka kiekvienos NATO narės vienam gyventojui, pagrindinės aljanso šalys būtų tarp pasaulio lyderių. Tam, kad pasiektų numatytą 2 proc. BVP, į aljansą įeinančioms Europos šalims teks išlaidas gynybai padidinti 45 proc. arba 100 mlrd. JAV dolerių.
Tačiau kol kas rekordines išlaidas karybai Europoje demonstruoja vienintelė Lenkija. Jei lygintume šį aspektą pasaulio mastu, reikėtų paminėti Ukrainą, Iraną ir Rusiją.
Militarizacijos lygį galima vertinti ne tik skaičiuojant pinigus. Jei pažiūrėtume į karinių pajėgų skaičių ir nacionalinės teritorijos ploto santykį, be konkurencijos čia lyderiautų Singapūras, kur vienam kvadratiniam kilometrui tenka daugiau nei 100 karių. Singapūras artimiausius konkurentus lenkia daugiau nei dešimt kartų.
O štai didžiosiose Afrikos valstybėse sutikti kareivį ne taip paprasta.
Pinigai iš karo
Tarptautinė ginkluotės ir karinės technikos rinka paprastai būna vienintelė galimybė šalims modernizuoti armiją ir sustiprinti karinį potencialą.
Technologiškai sudėtingi ginkluotės ir karinės technikos pavyzdžiai nebėra išskirtinai Vakarų produktas. Dėl tarpvalstybinės kooperacijos ir nepertraukiamo ryšio tarp karinių ir civilių technologijų susiformavo gamybos globalizacija.
Besivystančiom šalims vis paprasčiau rasti prieigą prie šiuolaikinės ginkluotės ir karinės technikos. Tai lemia stiprėjantis bendradarbiavimas tarp tose šalyse esančių ginklų gamybos įmonių ir keičiantis technologijomis.
Tačiau visas Vakarų pasaulis ir JAV vis dar lyderiauja, kai kalbama apie ginkluotės mokslinius tyrimus ir bandymus. JAV kariniams tyrimams nuolat išleidžia kone pusę visų pasaulyje šiai sričiai skiriamų lėšų. Be to, JAV išlieka stambiausia pasaulyje ginklų eksportuotoja. Po jos seka Rusija. Sudėjus šias dvi šalis į krūvą paaiškėja, kad joms tenka kone pusė pasaulio prekybos ginkluote ir karine technika.
Kariniai konfliktai įprastai laikomi pagrindiniu ginkluotės pardavimų varikliu vadinamosiose nereguliariose rinkose. Rusijos karinė kampanija Sirijoje gali būti pavyzdys, kai buvo panaudota naujausia karinė technika, tokia kaip naikintuvas Su-35S ar sparnuotosios raketos „Kalibr NK“ tam, kad rinkoje atsirastų susidomėjimas šiais ginklais. Kaip 2015 m. kovą Sirijoje baigus vieną svarbiausių fazių pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijoje pagamintai ginkluotei užsakymų eksportui portfelis pasiekė maksimumą nuo 1992 m. – 56 mlrd. JAV dolerių.
Ekspertai skaičiuoja, jog rinkodarinis Sirijos kampanijos efektas galėjo siekti 7 mlrd. JAV dolerių.
Universalus karys
Pagrindinėms pasaulio armijoms išlaikyti vieną karį, aprūpintį jį technika ir kita reikiama amunicija kainuoja 300-400 tūkst. JAV dolerių per metus. Įvertinant įrangą ir ekipuotę, nuosekliai evoliucionuojančią link individualių karinių kompleksų, ginkluotą žmogų galima laikyti visomis prasmėmis vertingu resusru. Afrikos šalyse šis rodiklis 200 kartų mažesnis ir sudaro 1,5-3 tūkst. JAV dolerių per metus.
Daugelyje valstybių į karinę tarnybą priima ne jaunesnius nei 18 metų asmenis. Žemiausias amžiaus slenkstis – 15 metų – nustatytas Irane ir Dominikos Respublikoje, aukščiausias – 20 metų – Maroke ir Gabone.
Žmonės visuomet buvo ir kol kas lieka svarbiausiu karinio aparato komponentu. Tačiau neatmetama, jog ateityje kariniai veiksmai taps karinės robotizuotos technikos susirėmimu ar apskritai pereis į kibernetinę erdvę.
Nors karinės technologijos progresuoja ir veikti leidžia iš nuotolio – kad ir sėdint prie kompiuterio, karinėms užduotims vykdyti kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir šiandien pasitelkiami gyvūnai. Jų vaidmuo kai kuriuose kariniuose veiksmuose būna itin svarbus. Pavyzdžiui, kai reikia pergabenti krovinius, kalnuotose vietovėse , kariniuose tyrimuose ar ieškant povandeninių minų.
Arkliai, šunys armijoje nestebina. Nuo seno kariauja ir kupranugariai.
Bet istorijoje būta atvejų, kai į karinius konfliktus įtraukti ir kitokie gyvūnai. Indijos, Asirijos ir Kinijos armijose kovojo Indijos drambliai. Aleksandras Makedonietis buvo pirmasis europietis, kuris stojo į kovą su drambliu. Prieš šiuos gyvūnus jis kovojo kiaulėmis, mat manyta, kad drambliai kiaulių bijo. Daugelyje pasaulio armijų su kariais keliauja ir asilai, lamos, mulai. Šie gyvūnai vertinami už ištvermę ir gebėjimą lengvai judėti ten, kur nepraeis jokia technika.
Nuo Antikos laikų priešui pulti pasitelktos ir bitės. Šiandien jų turi JAV armija: dėl unikalių bičių gebėjimų skirti kvapus, jos naudojamos sprogmenims aptikti. Jonvabalius Pirmajame pasauliniame kare naudojo pasišviesti. Jūrų liūtai šiandieninėje JAV armijoje saugo laivus ir uostus nuo priešų narų ir ieško povandeninių minų. Delfinų gebėjimai leidžia aptikti dugnines minas net po storu dumblo sluoksniu. 2003 m., per karą Irake, Persijos įlankoje, amerikiečiams delfinai padėjo surasti 100 minų.
Dėl to šiais metais Rusija atidėjo 1,75 mln. rublių tam, kad įsigytų penkis delfinus afalinas. Dar 1,49 mln. rublių skyrė penkioms makakoms rezusams pirkti.
Kai kurie karybos teoretikai mano, kad gyvūnai – technologinio karo ateitis. Šiuo atveju pirmiausia reikėtų kalbėti apie vabzdžius, kurie gali būti panaudoti kaip biologinis ginklas ir kaip žvalgybos priemonė. Pastaruoju atveju omenyje turimi visiškai mechanizuoti vabzdžiai.
Ne branduolyje galia
Karas susigrąžino kasdienio pasaulio politikos fono poziciją. Šiandienos pasaulyje konfliktų daugėja, kinta jų charakteris, kovojančių šalių tikslai. Tuo pačiu įprastiniai instrumentai agresijai atremti, tokie kaip branduolinis ginklas, netenka savo svorio, tačiau lieka sunkiu akmeniu nacionaliniams biudžetams.
2015 m. duomenimis JAV išlaikyti vieną branduolinę galvutę kainavo 1,8 mln. JAV dolerių, o išlaikyti ir aptarnauti visą strateginių branduolinių pajėgų infrastruktūrą – per 20 mlrd. JAV dolerių.
Analogiškai Rusijoje šis rodiklis skirtingais vertinimais siekia 10-15 mlrd. JAV dolerių. Iš viso branduolinio klubo nariai per metus tam, kad išlaikytų savo arsenalą, išleidžia 100 mlrd. JAV dolerių. Ekspertai įspėja, kad gausėjant konfliktų ir keičiantis jų kokybei, tiesiogiai ar netiesiogiai į mūšius įtraukiant daugiavalstybines koalicijas, gali išsibalansuoti nusistovėjusi saugumo užtikrinimo konfigūracija.
Itin tikslūs ginklai ir priešraketinės gynybos sistemos menkina branduolinių jėgų svarbą, suvaidinusių stabilizuojantį vaidmenį šaltojo karo metu, o tai teoriškai įmanomu padaro nebranduolinį karinį konfliktą tarp galingųjų valstybių.
Priešingai, grįžimu į Šaltojo karo laikus tapo didžiųjų branduolinių valstybių dalyvavimas lokaliuose konfliktuose per savo sąjungininkus, kaip kad įvyko Sirijoje.
Tačiau šiandien kariaujančioms šalims paprastai rūpi ne užgrobti priešininko teritoriją, o išgauti informacijos ir kontroliuoti jos srautą. Sėkmingai įvykdytos kibernetinės blokados turėtų pakakti tam, kad pakriktų šalies priešininkės komunikacijos ir būtų galima skelbti pergalę. Atsižvelgiant į tai, kiek orbitoje lekia karinių palydovų, tokiai perspektyvai pasirengusiuos tik trys šalys: Rusija, JAV ir Kinija.
