Rusijos žiniasklaidoje dažnai pasirodo straipsnių, kuriuose lyginama gyvenimo kokybė tada ir dabar, ginčijamasi, diskutuojama, kada geriau buvo gyventi.
Kaip šiltai žmogus beprisimintų sovietmetį, sunku pamiršti tokius nemalonius reiškinius kaip eilės ir deficitas, rašo portalas „anews.com“. Kiekvienoje šeimoje gali išgirsti epinę istoriją apie spintos pirkimą ar net apie tai, kaip mama su tėčiu susipažino, stovėdami eilėje prie dešros.
Šiandien tokių istorijų nėra, užtai yra pasirinkimas: gali pirkti brangias prekes, gali – prieinamesnes plačiajam vartotojų ratui. Paėmęs kaip pagrindą „Rosstat“ (Rusijos federalinės valstybės statistikos tarnybos. – Red.) duomenis, kur teigiama, kad vidutinė alga 2016 metais Rusijoje buvo 36 tūkst. rublių, o 1985 metais – 199 rubliai, portalas paskaičiavo, kiek šiandieną būtų kainavusios „sunkiai gaunamos“ ir deficitinės sovietinės prekės.
Moteriškos pėdkelnės
Šiandien pėdkelnės – reikalingas moterims daiktas, bet toli gražu jos nėra prabangos prekė. Suplyšo – galima ir išmesti arba nešioti žiemą po džinsais, kad niekas nematytų. Tačiau bet kuri dama, kurios jaunystė prabėgo sovietmečiu arba perestroikos metais, patvirtins, kad tuo metu nailoninių pėdkelnių pora buvo brangus, sunkiai gaunamas ir, deja, netvirtas daiktas.
Plonytes pėdkelnes, kurios tuojau pat suplyšdavo, tekdavo adyti po kelis kartus arba atiduoti į specialias trikotažo gaminių taisyklas, kad ten „sugaudytų“ nubėgusias akis.
Jos kainavo 7 rublius 70 kapeikų, o perskaičiavus į dabartinius pinigus tai būtų 1393 rubliai (20,40 Eur).
Žinoma, už tokią kainą jas galima nusipirkti ir dabar, tačiau kokybė ir sudėtis bus visiškai kitokia. O ir kuriems galams, kai yra pigi nebloga alternatyva?
Degtinės butelis
Prekė, apdainuota folklore ir paversta pagiringai iškilmingo kulto objektu.
Nei pėdkelnėms, nei dešrai neskirta tiek daug dainų ir eilėraščių ir tokio sutelkto liaudies masių dėmesio į savo kainas.
Nacionaliniu „hitu“ tapusi „Andropovka“, iš pradžių pavadinta „mokykline“, kadangi buvo pradėta pardavinėti 1983 metų rugsėjo 1-ąją, kainavo 4 rublius 70 kapeikų. Kaina išsilaikė iki Michailo Gorbačiovo kovos su alkoholiu kampanijos pradžios, o nuo 1986 metų rugpjūčio „mokyklinė“ galutinai dingo iš lentynų.
Nenuostabu, kad „karčiosios“ kainų pakėlimai ir sumažinimai taip audrino visuomenę: juk kada vidutinis atlyginimas buvo 199 rubliai, šis gėrimas anaiptol nebuvo pigus. Jei perskaičiuotume kainas į dabartines, gautume, kad šiandien tokia „Andropovka“ kainuotų 850 rublių (12,45 Eur) už butelį.
Svetainės sekcija
Dabar mes, aišku, galime arogantiškai šaipytis iš sovietinių baldų – svetainės sekcijos, riesti nosį ir vadinti ją „močiučių“ baldu, o visuotinio deficito epochoje ji buvo šeimininkų pasididžiavimo ir kaimynų pavydo objektas.
Kad galėtum šį baldą nusipirkti, pirma reikėjo sutaupyti pinigų, o po to dar ir palakstyti po parduotuves, ieškant trokštamos prekės.
Kai kada pirkėjus lydėdavo sėkmė, ir baldų buvo galima be kliūčių nusipirkti baldų parduotuvėje, o kai kada jie turėdavo galimybę pirkti iš spekuliantų už didesnę kainą.
Tokia sekcija kainavo 1000 rublių, vertinant dabartiniais pinigais tai būtų apie 181 tūkstantis rublių (2650,73 Eur)! O pasirinkimas buvo gana kuklus, galima sakyti – skurdokas.
Vaizdo kasetės ir magnetofonai
Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje pasirodė pirmosios piratinės užsienio filmų kopijos VHS formato vaizdajuostėse. Viena kasetė su filmu (dažniausiai tai būdavo amerikietiški koviniai filmai) galėjo kainuoti net 300 rublių. Išeina, kad norėdama nusipirkti vaizdajuostę su vienu filmu, „sovietinė“ šeima turėjo pakloti 54 300 šiandieninių rublių (795,22 Eur)!
Bet norint tą filmą pažiūrėti reikėjo turėti vaizdo magnetofoną, šiuolaikinio vaizdo leistuvo pirmtaką. Žinomiausias modelis „Elektronika VM-12“, įžūliai nukopijuotas nuo japoniško „Panasonic NV-2000“, tų laikų vertinimais kainavo kaip erdvėlaivis – 1200 rublių. Net 200 rublių daugiau nei svetainės sekcija, bet sekcija gali stovėti dešimtmečius, o gremėzdiški ir nepatogūs vaizdo magnetofonai sparčiai seno ir užleido vietą šiuolaikiškesniems modeliams.
„Elektronika VM-12“ ir „Panasonic NV-2000“ – įsigyti tokį stebuklą galėjo sau leisti ne tai kad retas, bet tiesiog rečiausias iš rečiausių sovietinių žmonių. Taip, ir šiandien technikos pirkimas už 217 200 rublių (3180,87 Eur) atrodo neįsivaizduojamas.
Beje, pasak amžininkų, daug nagingų meistrų – aukštųjų technikos mokyklų absolventų – įsigudrindavo surinkti vaizdo magnetofonus savarankiškai.
Pats „skaniausias“, pats trokštamiausias ir ypač deficitinis sovietmečio laikų jaunimo drabužis. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje džinsų mada pasiekė savo apogėjų, tačiau juos gauti buvo neįtikėtinai sunku, juk Sovietų Sąjungoje džinsai buvo savotiškai draudžiami: niekas pasivijęs žmogų gatvėje jų nenumaudavo, bet į juos vilkintį jaunuolį buvo žiūrima kreivai – džinsai simbolizavo pagal komunizmo statytojo kodeksą skatintam gyventi jaunimui svetimą ir priešišką vakarietiškos laisvės dvasią.
Žmonės, kurie turėjo galimybę nusipirkti džinsus užsienyje, per sieną juos veždavo tiesiog apsimovę juos ant savo kūno.
Kadangi Sovietų Sąjungoje niekas neorganizavo džinsų pramoninės gamybos, jų kaina šoktelėjo iki 200 rublių, bet nusipirkti geidžiamas kelnes galėjai nebent kokioje nors specialioje parduotuvėje „Beriozka“ (specialių parduotuvių tinklas, kur užsieniečiai ar užsienyje dirbę ar tarnavę SSRS piliečiai galėdavo nusipirkti deficitinių prekių už valiutą ar vadinamuosius sertifikatus, vėliau tam tikrus čekius. – Red.), tik paprastas darbininkas ar inžinierius ten nebuvo įleidžiamas. Buvo tokia parduotuvė ir Vilniuje, Pilies gatvės (anuomet „perkrikštytos“ į Maksimo Gorkio) pradžioje. Šiandien pirkti džinsus už 36 200 rublių (530,15 Eur) atrodo beprotybė.
Tačiau net ir tada buvo galimybė įsigyti džinsus pigiau. Kokiame nors „Vaikų pasaulyje“ (vaikiškais drabužiais, žaislais ir kt. vaikiškomis prekėmis prekiavusiose universalinėse parduotuvėse) buvo galima įsigyti sovietinius „džinsus“ už 8 rublius, pagamintus iš plono mėlyno skuduro ir neturinčio nieko bendra su tankiu, tvirtu, blunkančiu mėlynu audiniu, bet užtat pigius ir prieinamus.
Galima pridurti, kad Lietuvoje per pažįstamus galėjai gauti „firminių“ džinsų iš kokio nors Kauno ar Šiaulių pogrindinio fabrikėlio. Nagingi ir verslūs lietuvaičiai sugebėdavo juos pasiūti taip, kad ne kiekvienas „Wrangler“ atstovas būtų atskyręs nuo originalo. „Nuklono“, Šiaulių televizorių gamyklos ar Kauno „Bangos“ cechuose gimdavo visos reikalingos sagos ir etiketės. Kainą, aišku, diktavo elementarūs ekonomikos dėsniai.
Daktariška dešra
Tie, kas suspėjo jos paragauti, iki šiolei nusuka nosį nuo tų dešrų, kurios guli parduotuvėse šiandieną. Vaikystės skonis, jaunystės skonis, tikros mėsos skonis. Bent jau taip kalbama.
Tačiau paragauti dešros (ir ne tik daktariškos) iš esmės galėdavo tik didžiųjų miestų gyventojai, kadangi mažuosiuose miestuose ir miesteliuose, nekalbant jau apie kaimo parduotuves, praktiškai dešrų niekada ir nebūdavo. Iš čia ir pasklido garsas apie Maskvą ne tik kaip oficialiąją šalies sostinę, bet ir kaip „dešrų“ sostinę, iš kur srities miestelių gyventojai vežė į namus priemiestiniais traukiniais pundus kvepiančio deficito.
Kilogramas daktariškos dešros kainavo 2 rublius 20 kapeikų, tai prilygsta 398-iems šiandieniniams rubliams (5,83 Eur).
Parengė Leonas Grybauskas
