Pradėjau eksperimentą mintyse sumodeliavusi situaciją, kad visos namų lentynos ir šaldytuvas tušti, piniginėje švilpauja vėjai ir rasti didesnių pajamų, negu tuos du eurus per parą, nėra jokios galimybės.
Noras pajusti, ką reiškia
Pradėdama šį eksperimentą jau rašiau, kodėl jo ėmiausi. Buvo dvi priežastys.
Viena – noras pakartoti garsiojo „Tesla“ savininko, tuomet dar septyniolikmečio Elono Musko mėginimą pragyventi per dieną maistui skiriant vos vieną dolerį.
Jis teigė taip norėjęs pajusti, ką iš tikro reiškia būti pradedančiuoju verslininku. Jo išvada: Amerikoje yra gana lengva išlikti... gyvam.
Man tikrai dėl to nekilo abejonių – turėdamas bent dolerį kišenėje tikrai iš bado nemirsi.
Gerokai vėliau panašaus užmojo ėmėsi ir „Business Insider“ žurnalistė, amerikietė Kathleen Eklins. Tik dėl infliacijos vienai dienai ji skyrė jau du dolerius. Pasibaigus eksperimentui ji teigė, kad buvo lengviau, nei tikėjosi.
Tiek vienas, tiek kitas ekperimento dalyvis vėliau pripažino, kad tai įmanoma, bet ne visai malonu.
Kitiems tai – kasdienybė
Antra priežastis, paskatinusi mane imtis šio eksperimento, buvo žurnalistinė. Masino noras pajusti, kaipgi priversti suktis tie žmonės, kurių mėnesio pajamos tokios mažos, kad kitam ir suvokti sunku, kaip galima iš tokių pinigų pramisti.
Statistika negailestinga: Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena neįtikėtinai daug žmonių – 390 tūkst. Lietuvos gyventojų. Sotūs galvočiai paskelbė, kad minimaliam vartojimo poreikiui patenkinti vienam asmeniui užtenka vos 251 euro.
Valstybės remiamos pajamos – 122 Eur, bazinė pensija – 165 Eur, minimali nedarbo išmoka – 114 Eur, šalpos pensija – 132 Eur. Šie sausi skaičiai iliustruoja tai, su kokiomis varganomis pajamomis dalis Lietuvos žmonių turi išgyventi. Ir tai vyksta tokiu metu, kai augdamos kainos jau pramušė visas sveiko proto lubas.
Sunkiausia – pradėti
Sunkiausia buvo pradėti. Juk pagal pradinį sumanymą neturėjau nieko – jokių maisto produktų. Tik žolelių arbatos. Todėl savaitės limitą – keturiolika eurų, išnaudojau kaipmat. Kita vertus, per pirmąsias dvi starto savaites nusipirkau produktų, kurių užteko visam mėnesiui, o kai kurių dar ir liko.
Turiu galvoje cukrų, makaronus, kavą, aliejų, įvairias kruopas. Kelis kartus pirkau bulvių, obuolių, svogūnų, kiaušinių. Mano racione buvo ir vištienos, ir silkės. Vidury eksperimento be proto užsinorėjau pyrago ir bardama save, kad paskui teks labiau pataupyti, jo nusipirkau.
Visą tą laiką dirbdama (kelis kartus – ir savaitgaliais) nelabai galėjau užsiimti pigių maisto produktų paieška. Be to, pietų metu norėdavosi kokybiško, šilto maisto. Atsineštiniai pietūs ne visada atrodė viliojamai. Kiek daugiau galimybių buvo paeksperimentuoti ir skaniau pavalgyti vakarais arba laisvą savaitgalį.
Iš karto galiu pasakyti, kad tarp mano pirkinių beveik nepasitaikė produktų, kuriems nebūtų taikoma kokia nors akcija, ar jie nebūtų nukainoti. Vieni – šiek tiek, bet didžioji dalis – 50 procentų.
Gyvenu netoli „Iki“ prekybos centro, kuriame būna gausu iki 50 proc. nukainuotos duonos, pieno, varškės, kitų maisto produktų. Po darbo ypatingo pasirinkimo nebūdavo, nes didžiausia nukainotų produktų pasiūla būna priešpiet, todėl labai stengiausi apsipirkti savaitgaliais arba tomis dienomis, kai nedirbdvau.
O jis kaip niekad buvo jautrus. Jau pirkdama įtartinai pigius kiaušinius (narvuose augintų vištų, kažkokios ten žemos kategorijos) jaučiausi nemaloniai. Grįžusi pagalvojau, kad padariau nesąmonę. Pirmosios savaitės pabaigoje pusryčiams iškepta kiaušinienė buvo pirmasis ir paskutinis tos dienos maistas. Pykino visą dieną. Kadangi mano žolelių rinkinyje yra pelynų, tą dieną būtų galima pavadinti karčiausia mėnesio diena. Kitą kartą jau rinkausi gerokai brangesnius kiaušinius, kurių pakako iki ekperimento galo.
Dar vieną tokią priverstinę iškrovos dieną patyriau likus savaitei iki eksperimento pabaigos. Tąsyk, spėju, mane pribaigė pigus paštetas.
Su malonumu ne vieną dieną valgiau skardinėje dėžutėje pirktą „Zigmo“ silkę. Ten buvo net penki kokybiškos silkės gabaliukai. Aplieta pomidorų padaže patroškintais svogūnais, ji tiko ir pietums, ir vakarienei – su karšomis bulvėmis. Su 50 proc. nuolaida ji nekainavo nė dviejų eurų.
Vaišių neatsisakiau
Kaip ir žadėjau eksperimento pradžioje, tikrai neatsisakiau pasivaišinti per kolegų gimtadienius, priimdavau vieną kitą bendradarbių pasiūlytą skanėstą. Buvau įspėjusi, kad nepiktnaudžiautų ir įkyriai nieko nesiūlytų. Kolegos buvo supratingi. Kartais net per daug.
Darbo dienomis kavinėje valgiau vienintelį kartą – paskutinę iššūkio dieną. Ten už salotas palikau visą dienos sumą ir dar su pliusu – du eurus trisdešimt centų. Du kartus darbe bendradarbių paprašiau kelių šaukštelių kavos. Sušelpė.
Pasirinkimo teisė
Aš ją turėjau. Pasirinkimo teisę. Žinojau, kad bet kada galiu šį eksperimentą nutraukti, galiu vieną dieną įžengti į parduotuvę ir prisipirkti visko, ko širdis geidžia. Nes man tai tebuvo žaidimas. Žinojau, kad vieną dieną jis pasibaigs. O daugeliui žmonių tai – kasdienybė, kuri tęsiasi mėnesių mėnesiais, metais. Įsitikinau, kad lengviausia diskutuoti apie orumą, sveikatą ir savigarbą tuomet, kai pilnas ir skrandis, ir piniginė.
Kiek sutaupiau? Apie 70-80 eurų, kuriuos per mėnesį būčiau išleidusi dienos pietums. Taip pat nebuvo atliekamų pinigų neplanuotoms išlaidoms – skanumynams arba produktams, kurie tik užpildo šaldytuvo turinį, bet ne visada būna suvalgomi. Taigi, dar penkiasdešimt. Sutaupiau tikrai daugiau, negu išleidau kelionei į Korsiką, į kurią plaukdama paskutinę eksperimento dieną rašau šitą straipsnį.
Į kelioninį krepšį susidėjau likusius obuolius, pasidariau kuklių sumuštinių, kuriems panaudojau taupymo režimo metu pirktą duoną. Nutariau, kad kovą pradėsiu išsvajotu prancūzišku kruasanu, o pietums jau valgysiu žuvį.
Kilo klausimų
Klausimai, į kuriuos nuolat teko atsakyti. Ar tu dar gyva? Nuo tokių dalykų žmonės nemiršta.
Ar pasislėpusi nepavalgai? Ne. Norėjau būti sąžininga ir sau, ir kitiems.
Kiek kilogramų numetei? Nukrito vos keli kilogramai, nes makaronai, kruopos, bulvės ir vėlyva vakarienė yra ne tie būdai, kurie lengvai tirpdo kilogramus.
O kas toliau? O toliau ketinu imtis dar įdomesnio eksperimento. Grįžusi po kelionės ketinu atlikti namų podėlių reviziją. Yra sukaupta daug maisto atsargų, kurių nejudinau visą mėnesį. Šaldiklyje yra daug grybų, paukštienos, žuvies, net avienos, rūsyje liūdi maišelis bulvių, stiklainiai uogienės, rauginti kopūstai. Galvoju, ar neapribojus savo išlaidų iki euro dienai ir maitintis tuo, ką turiu?
Vasarį maistui išleidau 56 eurus. Kiekvienas kvitas buvo išsaugotas, sąrašas – sudarytas. Jis ilgas, smulkmeniškas. Tai nebuvo pats maloniausias darbas, kurį vasarį nuveikiau. Kaip ir maistas, kurį visą mėnesį teko valgyti.
