Pirmas dalykas, kuris bado akis, tai II pakopos pensijų sistemos pertvarkymo darbai. Sprendimai buvo priimti, kaip ir planuota, tačiau parengiamieji darbai, o vėliau ir pačios reformos diegimas verčia klausti, kodėl už tai atsakingos institucijos žiūri pernelyg formaliai?
Turime situaciją, kuri liečia daugiau nei milijoną „Sodros“ klientų, su kuriais ir reikia elgtis kaip su klientais. Padėti jiems, išaiškinti, nuolat konsultuoti, nepalikti nežinioje. Reformos, kurios paveiks žmonių gyvenimus, kone 40 metų laikotarpiu, turėtų būti nuolat transliuojamos įvairiais kanalais ir tikrai ne vieną-du mėnesius. Bet kuris privataus verslo organizacijos vadybininkas pasakytų, kad darbas su klientu yra tęstinis procesas, o ne vienkartinis kontaktas. Ir jei verslo institucija paliktų daugiau nei milijoną klientų nežinioje, manytis kaip jie išmano, be abejonės lėktų ne vienos grandies vadovų galvos.
Kalbėtis ir aiškinti, ką reiškia vienoks ar kitoks pasirinkimas, yra be galo svarbu. Tačiau lietuviai yra kantrūs ir nesitiki, kad valdiškos įstaigos savo darbą atliks iki galo – jie imasi priimti sprendimus patys. Per du mėnesius kaupimą sustabdė 42 tūkst. žmonių, o beveik 12 tūkst. nutarė ne tik stabdyti, bet ir grąžinti lėšas į „Sodrą“. Tuo pat metu beveik 50 tūkst. pasididino įmokas, o beveik 10 tūkst. žmonių papildė kaupiančiųjų gretas.
Tokios tendencijos rodo, kad tik maža dalis žmonių nusprendė keisti savo sprendimus. Dauguma ir toliau lieka kaupti savo senatvei. Tuo tarpu grįžusieji į „Sodrą“ parėmė esamus pensininkus, mainais už pažadą, kad gaus didesnę pensiją.
Kokius vis tik sprendinius reikėtų priimti? Jei norite turėti kažką ateityje, nėra kitos išeities, kaip kaupti ir investuoti kapitalą. Galima pirkti nekilnojamąjį turtą ir nuomoti, galima atidaryti kepyklą, galima užsiimti verslu, bet jei neturime kapitalo stambiai investicijai ar bijomasi rizikos, lieka instrumentai investuoti į kitų verslus – akcijos, obligacijos, įvairių rūšių fondai. Garantijos nėra, bet jei tai darysite ilgą laiką – vis tiek uždirbsite, nes kapitalo grąža per ilgesnį nei 15 metų laikotarpį visada būna, kadangi žmonių skaičius auga ir technologijos tobulėja.
Sprendžiant, ar kaupti, ar nekaupti, reikia pasakyti labai paprastai: * Būtina mokėti mokesčius ir dalyvauti valstybiniame socialiniame draudime – „Sodroje“ (apie 30 proc. pensijos nuo pajamų senatvėje, bet po 20–30 metų gali būti mažiau arba daugiau);
* Būtina dalyvauti II pakopoje ir kaupti 3+1,5 proc. (10 – 15 proc. pensijos nuo pajamų senatvėje be garantijos); * Būtina dalyvauti papildome savanoriškame kaupime (gyvybės draudimas, lėšos sąskaitoje ar III pakopa) ir kaupti dar 5 – 10 proc. nuo pajamų (dar + 20 – 30 proc. pensijos nuo esamų pajamų senatvėje be garantijos); * Būtina grąžinti visus vartojimo kreditus ir apskritai juos pamiršti (garantuotai būsite turtingesni).
Garantijų nėra ir nebus, bet tik kaupiant 10–15 proc. savo lėšų ir dalyvaujant kapitalo rinkoje galima tikėtis orios pensijos. Visos abejonės apie kaupimus ir teoriniai pamąstymai apie garantijas tik didina riziką „mirti skurde“. Nepaisant informacijos apie reformą ir jos teikiamus pasirinkimus trūkumo, lietuviai dažniausiai intuityviai renkasi taupyti ir rūpintis savo ateitimi. Galutinius reformos rezultatus skaičiuosime pasibaigus pirmajam metų pusmečiui, o kol kas lieka tikėtis, kad lietuvių viltis dėl sotesnio gyvenimo pensijoje išgelbės inertiškas elgesys.
