Tokios permainos pernelyg stebinti neturėtų, nes šiuo metu G.Nausėdos darbdavys yra jį išrinkusi visuomenė, o anksčiau buvo SEB bankas. Tas pats, kuris, kartu su „Swedbank“ ir „Luminor“ užima daugiau nei 80 procentų šalies bankų rinkos.
Apie tai, kad šis sektorius Lietuvoje yra pernelyg koncentruotas, metų pradžioje įspėjo net Europos Komisija.
Padėtis iš tiesų sudėtinga. Lietuvos bankas labiau užsiėmęs „fintech“ sektoriaus kompanijų nei tradicinių finansinių institucijų vilionėmis.
Mūsų šalies rinkoje dominuojantys skandinavai pasirodė nesantys tokie skaidruoliai, kokiais dėjosi, ir garsiai linksniuojami rusiškų pinigų plovimo skandaluose. Kai reikia pirmiausia išskalbti mundurus, vargu ar rūpės eiliniai klientai kažkokioje Lietuvoje.
Todėl nieko nuostabaus, kad komercinių bankų skyriai uždarinėjami vienas po kito – iš kadaise veikusių bemaž 900 liko perpus mažiau, kai kuriuose miestuose – vos po vieną. O dėl menkos konkurencijos net ir vadinamųjų pigių pinigų laikais paskolų palūkanos nėra tokios, kokios galėtų būti.
Galima pažvelgti ir į kitas šalis. Antai Slovėnija prieš šešerius metus patyrė valstybinių bankų krizę, nespėjusi jų laiku privatizuoti. Be to, daugiau nei dešimtmetį niekas Europoje taip ir nesiryžo steigti tokios valstybinės struktūros, o tai jau irgi nemažai pasako.
Valstybės valdomas bankas galbūt tikrai galėtų tapti artimesnis klientams ir ne vien siekti pelno, bet ir teikti naudą visuomenei. Problema – ar įmanoma jį sukurti be milžiniškų išteklių, kurie būtų skaičiuojami šimtais milijonų eurų?
Dar viena bėda – valdymas. Lietuvoje jau įprasta, kad pasikeitus Seimo daugumai ar vos vienam ministrui pradeda lėkti valstybės įmonių vadovų galvos ir į jų vietas stoja kiti. Nebūtinai geresni, užtat kažkam savi.
Naujausias pavyzdys – susisiekimo ministro J. Narkevičiaus sukeltas chaosas Lietuvos pašte, kai tam nepasirengus buvo atleista šios įmonės valdyba. Kas gali iš anksto garantuoti, kad panašios revoliucijos nekrės ir valstybinio banko?
Siūlymas steigti valstybinį banką yra ir buvusio Seimo nario, o dabar europarlamentaro S.Jakeliūno vardu vadintos tyrimo komisijos, nagrinėjusios 2008 metais kilusios ekonominės krizės priežastis, išvadose.
Tačiau Seimo nariai dabar netiesiogiai kiša pagalius į ratus tokiam projektui.
Šitaip taip galima įvertinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) parengtą, o dabar dar ir valstiečių stumiamą projektą, kuriuo siekiama įvesti mokestį bankų aktyvams.
Juk valstybinis bankas, jei būtų sukurtas, arba turėtų būti nykštukinis, arba taip pat turėtų mokėti šį mokestį, kuris, kaip teigia bankininkai, pabrangintų paskolas ir dar labiau apkarpytų palūkanas už indėlius. Todėl vertinant valdančiųjų žodžius ir veiksmus susidaro įspūdis, kad kairė nežino, ką daro dešinė.
Toks mokestis gali sukelti rimtų pasekmių. Vakar Lietuvos bankų asociacija kreipėsi į Europos centrinį banką (ECB) ir pasiskundė, kad niekas su finansų rinkos dalyviais nesikonsultavo dėl šio projekto ir neprašė paties ECB nuomonės.
Anot bankininkų, taip esą pažeidžiama net ES veikimo sutartis.
Prieš trejus metus toks mokestis buvo įvestas kaimyninėje Lenkijoje. Koks rezultatas? Bankų sumažėjo nuo 38 iki 31, indėlių palūkanos krito kone trečdaliu, o būsto paskolų palūkanos zlotais lenkams dabar siekia 4,3 proc. (Lietuvoje eurais – apie 2,4 proc.).
Bankų apmokestinimo įstatymo projektą parengę LLRA-KŠS atstovai iš esmės žvelgė tik į vieną skaičių – 50 mln. eurų, kuriuos per metus tikimasi surinkti į biudžetą.
Apie diskusijas su rinkoje veikiančiais žaidėjais ar galimas pasekmes nebuvo nė kalbos. Teisininkų įspėjimai dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai irgi buvo nuleisti negirdomis.
Šiai idėjai pritarę valstiečiai V.Ąžuolas ir T.Tomilinas, pasirodo, yra kredito unijų pajininkai, todėl konservatoriai pradėjo kelti šaršalą dėl menamo interesų konflikto, nes unijoms toks mokestis nebūtų taikomas.
Aišku, tai galima laikyti ir smulkiu politiniu priekabiavimu, bet šis faktas rodo, jog valdantieji savo idėjas stumia be rimtų argumentų ir nespėję iškraustyti spintose tūnančių skeletų.
Apskritai keista, kad tiek valstybinio banko, tiek bankų aktyvų mokesčio projektai kuo rimčiausiai svarstomi neatlikus jokios sąnaudų ir naudos analizės, kuri turėtų būti tokių kertinių teisės aktų pagrindas.
Kiek visa tai kainuos? Kas nukentės? Kas išloš? Kokios pasekmės bus visai šalies ekonomikai.
Be tokios analizės visi pasvarstymai ir įstatymų juodraščiai tėra bandymas išvirti sriubą iš kirvio. Tačiau Seimo virtuvės meistrams kažkodėl atrodo, jog ir tai įmanoma.
