Tačiau juk šeimoje įprasta, kad daugiausia kivirčų kyla dėl pinigų. Politinės santuokos atveju tai nėra išimtis. Dėl kilusios pandemijos valstybės skola netrukus perkops 50 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP), kitąmet numatomas ne menkesnis kaip 5 proc. BVP (arba daugiau nei 4 mlrd. eurų) biudžeto deficitas.
Gera žinia yra tai, kad bent kol kas naktine mokesčių reforma nekvepia, kaip nutiko 2008 metais. Kur kas prastesnė – pinigų valstybei stigs, o išlaidos ne vienus metus viršys pajamas.
Ką daryti? Šiuo klausimu susitarti konservatoriams, Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai gali būti sunkiausia.
Daugiausia mandatų iškovoję konservatoriai apie mokesčius savo programoje kalbėjo itin abstrakčiai. Neva bus siekiama mažinti biudžeto priklausomybę nuo netiesioginių mokesčių (pridėtinės vertės ir akcizo), mažinti lengvatas ir specialias verslo sąlygas, ilgainiui pereiti prie šeimos ūkio, kaip mokesčių mokėtojo.
Iš konservatorių vedlės I.Šimonytės kol kas irgi ne ką teišgirdome – užsiminta tik tiek, kad kitąmet teks įvertinti, kaip bus skirstomos 2021-ųjų biudžete, kurio projektą parengė valstiečiai, numatytos lėšos „Ateities ekonomikos DNR“ planui. Greičiausiai tai bus daroma tikslinant biudžetą.
Kur kas konkrečiau kalbėjo liberalsąjūdiečių vicepirmininkas Simonas Gentvilas. Anot jo, bus siekiama per artimiausius 4 metus kasmet 1,25 procentinio punkto mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kad pasibaigus kadencijai siektų nebe 20, bet 15 proc. Užsiminta ir apie ketinimą mažinti pridėtinės vertės mokestį, kuris 2009 m. sausio 1-ąją išaugo nuo 18 iki 19, o tų pačių metų rugsėjį – jau iki 21 proc.
Laisvės partija bene aiškiausiai deklaravo, kad reinvestuojamas pelnas privalo būti neapmokestinamas. Šis kelias, kuriuo seniai eina Estija, Lietuvai buvo siūlomas ne sykį, tačiau politikai nesiryžo to padaryti.
Tarkime, visų trijų partijų pozicijos neprieštarauja viena kitai, užtat gerokai prasilenkia su realybe. Tačiau papildomų įplaukų nori nenori teks prasimanyti.
Aišku, dar galima tempti iš skolintų pinigų, artimiausiais metais sulauksime Lietuvai numatytų 3,9 mlrd. eurų subsidijų ir 2,4 mlrd. eurų paskolų iš ES atsigavimo fondo. Bet patys galo su galu vis tiek nesudursime.
Kokios galimos išeitys? Pirmiausia apkarpyti arba panaikinti didžiąją dalį skirtingiems verslo sektoriams, ypač stambiajam žemės ūkiui, taikomų lengvatų. Jei tūkstančius hektarų oficialiai ar per tarpininkus kontroliuojantys žemvaldžiai susimokėtų tiek pat procentų nuo pajamų, kiek eilinis autobuso vairuotojas ar pardavėja, biudžetas gerokai papilnėtų.
Antra, pagaliau imtis normalios aplinkosaugos mokesčių reformos. Pavyzdžiui, padidinti sąvartynų mokesčius, prieš tai sudarius sąlygas normaliai rūšiuoti atliekas. Taip pat anksčiau ar vėliau Lietuvai teks apmokestinti šildymui naudojamas gamtines dujas, nes tai jau įprasta visoje ES.
Ar to užtektų užkamšyti biudžeto skyles?
Vargu. Valdantiesiems tokiu atveju liktų karpyti išlaidas arba didinti jau esamus mokesčius.
Pirmasis kelias skausmingas ir sudėtingas, ypač jei būtų mėginama mažinti valstybės valdymo aparatą, – biurokratų pasipriešinimas būtų milžiniškas.
Antrasis – paprastesnis, tačiau prilygsta politinei savižudybei.
Bent iki vasaros mokesčių sistema greičiausiai liks nepajudinta, nes tiek dar pratempsime. Tačiau jei nebus išrasta stebuklingoji vakcina, artėjant 2021-ųjų rudeniui greičiausiai pasigirs siūlymų, kaip ją pareformuoti tarifų didinimo linkme. Tada trijų partijų koalicijos gali laukti bene sunkiausias išbandymas.
