1991 metais gimęs Marius Ulevičius iš Kauno į Londoną išvyko vos baigęs vidurinę mokyklą – ten jis nusprendė imtis su televizija susijusių studijų.
Vėliau vyras įkūrė savo verslą, filmavo dokumentines laidas, dirbo kino ir reklamos srityje, aktyviai įsitraukė į lietuvybės puoselėjimą – tapo Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių vaikų vasaros stovyklos „Gintarėliai“ pradininku, savanoriavo, buvo grupių vadovas.
Tai truko iki tol, kol M.Ulevičius sutiko Lietuvoje gyvenančią mylimąją ir tapo meilės reemigrantu, – 2021 metų rudenį jis paliko gerai apmokamą darbą JK ir grįžo į gimtąjį Kauną.
Testamento nepaliko
Lietuvis apsistojo ten, iš kur išvyko, – pas tėvą, įsidarbino Kaune veikiančioje įmonėje, atsidarė sąskaitą viename didžiausių bankų Lietuvoje.
Metus gimtajame mieste pragyvenęs Marius į savivaldybę dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nesikreipė ir tai netrukus tapo bėda jo artimiesiems. Mat praėjusių metų lapkritį M.Ulevičius netikėtai mirė.
Testamento trisdešimtmetis vyras nebuvo surašęs, todėl jo tėvams buvo pranešta kreiptis į notarą pagal velionio gyvenamąją vietą dėl palikimo priėmimo ir galimybės disponuoti sūnaus turtu Lietuvoje.
Tačiau notaras atlikti jam priklausančius veiksmus atsisakė, nes mirties liudijime įrašyta M.Ulevičiaus gyvenamoji vieta – Jungtinė Karalystė.
Reikėjo aibės dokumentų
„Atvykome į brolio laidotuves, sėdime laidojimo namuose. Tačiau, užuot ramiai jį išlydėję ir palaikę kenčiančius tėvus, turėjome kelias savaites lakstyti po institucijas, tvarkyti, versti dokumentus.
Reikėjo padaryti tą ir aną, ir dar greitai, nes yra nustatyti terminai. O niekas niekur pagalbos ir netgi elementarios informacijos nesuteikia: kur eiti, ką daryti, kodėl išvis to reikia?“ – pasakojo velionio sesuo Gintarė.
Vienintelis Lietuvoje esantis M.Ulevičiaus turtas – pinigai banko sąskaitoje, į kurią vyras gaudavo atlyginimą, o tai tik keli šimtai eurų.
Bet iki šiol, praėjus net penkiems mėnesiams, jokių teisių artimieji į tuos pinigus neturi. Kad jas įgytų, buvo patarta kreiptis į teismą dėl M.Ulevičiaus faktinės gyvenamosios vietos nustatymo.
„Pirmiausia reikėjo pateikti įrodymus, kodėl Marius išvyko iš Lietuvos. Pateikėme į lietuvių kalbą išverstus ir notaro patvirtintus kvietimo į universitetą Londone ir studijų jame dokumentus.
Tada reikėjo įrodyti, kad jis faktiškai gyveno Lietuvoje.
Pateikėme darbo sutartį, banko sąskaitos atidarymo sutartį – abiejose Mariaus nurodyta gyvenamoji vieta yra Kaune.
Teismas gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymą, patvirtinančią, kad jis nuo 2021 metų lapkričio turėjo darbo santykius Lietuvos įmonėje, kuri mokėjo socialinio draudimo įmokas, o į jo sąskaitą Lietuvoje – darbo užmokestį“, – pasakojo G.Ulevičiūtė.
Bet bylą nagrinėjusiai teisėjai to nepakako – ji pareikalavo 5 liudytojų parodymų: apklausė tėvą, pas kurį Marius metus gyveno, sužadėtinę, su kuria įrenginėjo jos būstą Kaune, darbdavį, pas kurį dirbo.
Buvo apklausta ir draugė, kuri su Mariumi bendravo Jungtinėje Karalystėje bei Lietuvoje, taip pat jau po grįžimo į gimtinę sutiktas naujas velionio draugas.
Ne pinigai svarbiausia
„Galiausiai teisėja paskelbė sprendimą, kad faktiniai įrodymai nepatenkina, viešo registro duomenys patikimesni, o pasitikėti žmonių liudijimais negalima“, – stebėjosi G.Ulevičiūtė.
Anot jos, svarbiausia ne tie keli šimtai eurų sąskaitoje, o valstybės požiūris į žmogų. Juk šiai kebeknei išspręsti jau tikrai išleista daugiau nei ta suma banko sąskaitoje.
„Tai protu nesuvokiama. Kaip įmanoma, kad tėvai neturi teisės sutvarkyti to, kas priklauso velioniui sūnui? Kaip gali būti, kad biurokratinis popierius svarbesnis nei tėvo žodis?
Kaip gali būti, kad Lietuvos piliečio, kuris gyveno užsienyje, ten studijavo, įgijo profesiją, o paskui grįžo į gimtąjį miestą, mirtis tampa artimiesiems milžiniško streso priežastimi, o jie patys – biurokratų įkaitais?“ – stebėjosi mirusiojo sesuo.
G.Ulevičiūtė priminė, kad dėl Mariaus pinigų, turėtų Jungtinės Karalystės banko sąskaitoje ir privačiame pensijų fonde, artimiesiems jokių problemų nekilo: „Paskambinau, informavau, nusiunčiau dokumentų kopijas, užpildžiau reikalingus dokumentus, ir viskas.“
Nori apsaugoti vaikus
Brolio mirties ir vėlesnių įvykių sukrėsta G.Ulevičiūtė ketina prašyti Jungtinės Karalystės pilietybės savo lietuviams vaikams.
„Aš noriu, kad jie neliktų prie užtrenktų durų, kaip nutiko mano tėvams, kurių sūnus buvo tik Lietuvos pilietis. Po šios patirties tegul bent mano vaikai, jei mums kas nors nutiktų, būna saugūs.
Aš esu lietuvių bendruomenės pirmininkė, lituanistinių mokyklų įkūrėja, lietuviškos vasaros stovyklos įkūrėja ir vadovė. Dvylika gyvenimo metų Anglijoje savo laiką skiriu su lietuvybe susijusiai veiklai.
Tačiau dabar jaučiuosi taip, lyg visus šiuos metus būčiau melavusi pati sau, nes visiems garsiai kalbėjau, kokia mūsų Lietuva nuostabi. Dabar aišku – būkite geri, jei turite nors menkiausio turto Lietuvoje, kai jau planuosite išeiti iš šio pasaulio, susitvarkykite visus biurokratinius reikalus, nes jūsų artimiesiems tai gali tapti kančia“, – pabrėžė G.Ulevičiūtė.
Teisininką situacija suglumino
Lietuvoje dirbantis ir su panašiais atvejais susidūręs advokatas Algis Lukoševičius teigė, jog Civiliniame kodekse aiškiai apibrėžta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.
„Tai reiškia, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra ir negali būti saistoma su jo deklaruota gyvenamąja vieta ar juo labiau su duomenimis Gyventojų registre. Nei Lietuvos teismai, nei notarai neturi jurisdikcijos į palikėjo turtą, esantį užsienyje, kaip ir jokie užsienio teismai bei notarai neturi jurisdikcijos į palikėjo turtą Lietuvoje. Kadangi šiuo atveju kalbama apie Lietuvoje esantį turtą, nežinau, kodėl notaras atsisako atlikti notarinį veiksmą motyvuodamas tai Gyventojų registro duomenimis.
Šioje byloje stebina visiškas abejingumas, empatijos nebuvimas ir išskirtinai formalus požiūris į žmogų, o juk šalia teisės dar turi būti ir moralė. Toks abejingas valstybės, kurios vardu veikia ir viešąsias paslaugas teikia valstybės įgalioti pareigūnai, šiuo atveju – notarai, požiūris į žmogų, į valstybės paslaugas žmogui kartais tiesiog glumina. Šiuo atveju kyla ir kitas klausimas – kaip galima netikėti mirusiojo tėvais?
Juk viešo Gyventojų registro duomenys dažnai būna netikslūs ir sukelia problemų duomenų subjektams bei jų teisių ir pareigų perėmėjams (paveldėtojams). Ar valstybei nėra svarbūs, svarūs bei nepakankami žmogaus paaiškinimai, kurių sąžiningumas preziumuojamas? Ar velionio Mariaus atveju pasidaro nereikšmingi ir liudytojų parodymai, duoti teismo posėdžio metu?“ – kalbėjo A.Lukoševičius.
