Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Maisto tyrimų centro laboratorijoje atliktas tyrimas įrodo, kad mikroorganizmų kiekis aluje gali skirtis kelis ar net keliasdešimt tūkstančių kartų.
Galbūt neįmanoma pirkėjams pasiūlyti gyvo alaus, kurio mikrobiologinė tarša prilygtų pasterizuotam gėrimui?
Įmanoma. Tačiau viską lemia mažųjų aludarių norai ir galimybės. Tuo metu valstybės institucijos nėra sukūrusios jokio priežiūros mechanizmo.
Nustebino keistas skonis
KTU Maisto instituto Maisto tyrimų centro laboratorijoje atsidūrė 16 pavadinimų alus.
Daugiausia – vadinamasis gyvas alus, kuriuo itin mėgsta pasipuikuoti mažieji aludariai.
Kodėl prireikė tokio tyrimo? Vasarą asmeniškai teko susidurti su parūgusiu gėrimu, kurį pardavėjai pristatydavo kaip „gyvą”, „kaimišką” ar „natūralų” alų.
Pardavėjai tikino, kad gėrimo galiojimo laikas tikrai nebuvo pasibaigęs, o dėl pareikštų pretenzijų gūžčiojo pečiais. Jo kaina buvo net didesnė nei daugelio gerai žinomų alaus rūšių.
Ką pardavėjai tuomet pila į bokalus, jeigu pusė litro vadinamojo gyvo alaus bare kainuoja vos 1 litą? Juk pardavus bokalą alaus vien pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių tenka sumokėti beveik pusę lito.
Gali slypėti ligos užkratas
Visame tirtame pasterizuotame aluje KTU tyrėjai užterštumo mikroorganizmais nenustatė.
Toks pat rezultatas gautas tiriant kelių rūšių nepasterizuotą alų – mililitre alaus rasta 1–21 mikroorganizmas arba jų visai neaptikta.
Bet šešiuose alaus buteliuose mikrobiologinė tarša buvo skaičiuojama tūkstančiais ar net šimtais tūkstančių mikroorganizmų.
Nepavejamas lyderis tapo bendrovės „Butautų dvaro bravoras” gaminamas „Boiko” alus. Paskutinėmis jo tinkamumo vartoti dienomis mikroorganizmų skaičius siekė 170 tūkstančių.
Bendrovės „Kupiškio alus” pagamintame „Kupiškio šventiniame” aluje rasta 15 tūkstančių mikroorganizmų.
Ar tai reiškia, kad tokio alaus išgėręs žmogus iš karto susirgs? Nebūtinai, bet už mikroorganizmų gali slypėti ir pavojingas ligas sukeliančios bakterijos.
Norint tiksliai jas nustatyti, reikėtų labai sudėtingų ir brangių tyrimų.
Aludariai sprendžia patys
– Kas Lietuvoje kontroliuoja alaus kokybę ir kaip tai daroma? – „Lietuvos rytas” paklausė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotojos Ingos Keniausytės.
– Alaus gamintojai, importuotojai ir pardavėjai privalo užtikrinti, kad alkoholinių gėrimų kokybė atitiktų gamintojų deklaruojamus kokybės rodiklius.
Gamintojai turi atlikti kiekvienos gėrimo partijos tyrimus ir išduoti atitiktį patvirtinančius dokumentus.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo laboratorinius tyrimus ir kontroliuoja, ar tiek vietoje gaminamo, tiek įvežtinio alaus kokybė atitinka gamintojo pateiktus rodiklius.
Šiemet atlikti 33 kokybės rodiklių tyrimai Lietuvos alaus gamybos įmonėse ir pardavimo vietose, tačiau visais atvejais gaminys atitiko gamintojo deklaruojamus rodiklius.
– Ar mažosioms alaus darykloms skiriama daugiau dėmesio?
Juk jos alų fermentuoja atvirose brandinimo talpyklose, į kurias iš aplinkos gali patekti daug didesnė tarša?
– Kontrolė vykdoma tiek didžiosiose, tiek mažosiose alaus gamyklose.
Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja mikrobiologinių alaus kriterijų, mat šis produktas nėra jautrus mikrobiologiniu požiūriu.
Neįžvelgiame didesnės rizikos saugai, bet siūlome aludarių asociacijoms įvertinti, ar reikia mikrobiologinių tyrimų, ir nustatyti savanoriškai taikomas geros higienos praktikos taisykles.
Naudojasi privilegijomis
– Ar mažosios daryklos privalomai tikrina alų prieš išleisdamos į rinką, ar joms privaloma turėti laboratorijas?
– Alkoholio kontrolės įstatymas numato, kad įmonės, pagaminančios iki 5000 hektolitrų alaus per metus, gali naudotis kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis.
– Kaip tarnyba vertina tai, kad laboratorijos mažiesiems gamintojams neprivalomos, todėl nėra galimybės užtikrinti gaminio kokybę ir saugumą vartotojams?
– Kiekvienas alaus gamintojas visuose su jo kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo bei paskirstymo etapuose privalo užtikrinti, kad alus atitiktų teisės aktų reikalavimus.
Jie, atlikdami kokybės rodiklių tyrimus, tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi gaminant kiekvieną partiją.
– Kaip neatidarant taros susekti, kad alus yra netinkamas vartoti, o galbūt net pavojingas sveikatai?
– Gamintojai ir importuotojai atsakingi už galutinio produkto pateikimą vartotojui. Įvertinę visus rizikos veiksnius gamintojai nustato tinkamumo vartoti terminą.
Tarnyba nėra gavusi vartotojų skundų, kad alus buteliuose būtų prarūgęs ar pakeitęs skonio savybes.
Niekaip negali sugriežtinti kontrolės
Almantas Kranauskas
Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas
„Higienos norma alui nėra nustatyta visoje Europos Sąjungoje, o jos atsiradimas vienoje šalyje reikštų laisvos prekybos reglamento pažeidimą.
Tiek pati laboratorijų įranga, tiek produkcijos tyrimai labai brangūs, todėl nereikalaujama jų atlikti, jeigu nėra apčiuopiamos rizikos žmonių sveikatai.
Kita vertus, verslas turėtų užtikrinti, kad į rinką patekęs produktas nekenkia sveikatai, jame negali būti patologinių bakterijų, kurias dažniausiai sukelia fekalinė tarša, gyvūnai.
Dėl nekokybiško alaus Lietuvoje nebūta ligų protrūkio. Alus nėra tas produktas, kuriame yra palanki terpė veistis bakterijoms.”
