– Martynai, kodėl pasirinkai gyventi senoviniame Užupio butuke, o ne, pavyzdžiui, šiuolaikiškai įrengtame lofte?
– Paplitęs toks dizainerio įvaizdis? (Juokiasi.) Čia kur kas įdomiau, vyksta tikri dalykai, kvepia. Gal čia gyvenantys žmonės neišnaudoja kai kurių dalykų, bet čia tikrai smagu. Viskas tikra: seni Užupio alkoholikai lauke, kvapai... Kartais čia tvyro anglių kvapas, įsivaizduok, kažkas vis dar kūrena anglis... O visos šio namo sienos ištapytos freskomis, tik jos paslėptos po dažais. (Martynas rodo aptrupėjusių freskų fragmentą savo bute – red. past.)
– Kur gyvenai anksčiau ir kaip atradai šiuos namus?
– Anksčiau gyvenau senamiestyje, o šitą butą radau per pažįstamus. Čia daug tikros romantikos, pavyzdžiui, žiemą, kad ir kokia būtų oro temperatūra, reikėdavo rytais eiti į apačioje esantį sandėliuką parsinešti malkų...
– Pasijutai kaip kaime?
– Taip, tikrai taip. Bet norėjau patirti visą šitą romantiką, t. y., kaip man seksis gyventi su malkomis, su krosnimi... Dabar atrodo, kad kūrenti namų malkomis gal ir nenorėčiau, bet juk reikėjo išmėginti (juokiasi). Pavyzdžiui, kasmet rengiu malkų nešiojimo talką. Į kiemą atveža sukapotų malkų iš Lietuvos pasienių, iš Lenkijos, ir su draugais per valandą viską sunešiojame, o po to tris valandas vyksta vakarėlis. Čia vis dar veikia tokie smagūs senoviniai santykiai: pasikvieti draugų ir jie tau padeda žiemai sukrauti atsargų, nieko už tai nenorėdami. Tada tu juos vaišini ir tai labai smagu, nes šiais laikais tokių dalykų beveik neliko. Štai tokia ta mano kelių metų romantika (šypsosi).
– Čia tik gyveni ar ir dirbi?
– Kartais. Bet čia nėra interneto, todėl namie beveik nedirbu. Labai gera pailsėti nuo interneto. Labai ramu. Grįžti namo ir užsiimi kitais dalykais...
– Neseniai grįžai iš Abchazijos. Ką ten veikei?
– Tyrinėjau giliausias Europos vietas!
– Lindote į urvus?
– Ne. Nors buvome ir urvuose, bet iš tiesų tiesiog viešėjome keistuose kraštuose. Buvome Kalmukijoje – tai vienintelė budistinė respublika Europoje.
– Kur ten gyvenote?
– Visur. Ir gamtoje, ir viešbučiuose, ir pas žmones – įvairiose vietose. Ir taip mėnesį. Buvo puikus laikas keliauti. Tai labai įkvėpė. Man atrodo, kelionės viską sutvarko. Gali iš tolo įvertinti, kaip mes čia gyvename. Grįžęs iš Abchazijos, žaviuosi, kaip Vilniuje viskas civilizuota, kokie atsipalaidavę žmonės. Pavyzdžiui, vakar 11 val. vakaro užsukau į „Coffee Inn“, žmonės buvo tokie atsipalaidavę, tokių šviesių veidų – sėdi, bendrauja, gerbia save, kaip Švedijoje pasijutau (juokiasi). Dabar mane čia viskas stebina. Keista, kaip greitai viskas pasikeitė...
– O Abchazijos piemenys vis dar avis gano?
– Taip, piemenys... su kalašnikovais! Ten nėra karinės padėties, bet jų įpročiai tiesiog liko tokie. Jiems kalašnikovas – kaip mums siurblys. Kalnuose visi su kalašnikovais vaikšto.
– Gal keliaujant nutiko kokių incidentų? – Buvo keletas... Vienas įkaušęs piemuo...
– ... norėjo jus pamokyti?
– Ne, norėjo savo šunį išmokyti, kad nelotų. Pradėjo į jį šaudyti iš savo kalašnikovo... Gerai, kad nepataikė. Mes jau buvome pasiruošę bėgti, bet šiaip buvo įdomu pamatyti, kaip ten žmonės gyvena. Keliavome dviese su draugu.
– Po kelių dienų išvyksti į Japoniją, tiesa?
– Taip. Keliausiu į Tokijo dizaino savaitę ir dar ten mėnesį pabūsiu. Reikia pakeliauti, vėl tyrinėsiu Japonijos pogrindinius klubus (juokiasi). Tokijuje viena japonė mane supažindins su vietos maisto kultūra, o kaip viskas bus iš tikrųjų, kol kas neįsivaizduoju. – Į Japoniją išvažiuoji ne tik atrasti naujų dalykų, bet ir dirbti. Papasakok daugiau apie savo darbus.
– Na, dabar gana rimtai stengiuosi paskleisti žinią apie du savo sukurtus gaminius: ženkliukus-atšvaitus ir marškinėlius, ant kurių galima rašyti. Važinėju po parodas, buvau Niujorke, Stokholme, didžiulėje parodoje Frankfurte, Malaizijoje, dabar laukia Tokijas. Kitąmet dalyvausiu dar keliose parodose: Paryžiuje, Londone ir Frankfurte, kur vyksta didieji dizaino daiktų turgūs, čia suvažiuoja kūrėjai ir pardavėjai iš viso pasaulio. Ten lengva susirasti naujų klientų. Negali bendrauti internetu, reikia susitikti, susipažinti, paspausti ranką, pabendrauti. Nesitikėjau, kad tai – dizainerio darbo dalis... Bet labai įdomu pamatyti visą procesą, būti ten, realioje vietoje, kur įvyksta reikšmingi sandoriai. Tiek to darbo. Daug keliauji, sutinki daug žmonių, įdomu suktis dizaino industrijoje, susipažinti su kolegomis.
– Kokie tavo mėgstami dizaineriai?
– Man patinka švedų dizaino studija „Form Us With Love“. Per metus jie sukuria vos porą daiktų, nors studijoje dirba apie 20 žmonių. Bet jie surengia milžiniškų pristatymų, pavyzdžiui, kokiame nors muziejuje, su šviesos instaliacijomis, diskžokėjais, nemokamais gėrimais, knygomis apie savo darbus – būna labai smagu.
– Koks dizainas, stilistika tave žavi?
– Man patinka švarūs, minimalistiniai darbai. Yra keletas dizainerių, kurių kūrybą seku, bet iš tikrųjų specialiai tuo nesidomiu. „Suvalgau“ viską, ką matau, bet pats dizainerių daiktų neturiu, man jų nereikia, nesu daiktų mėgėjas. Man daugiau malonumo teikia kiti menai, pavyzdžiui, muzika.
– Kokios muzikos klausai?
– Man patinka švari šiuolaikinė elektroninė muzika. Toks dizainas, tokia ir muzika.
– Vadinasi, esi modernus žmogus, kurio namuose stūkso siena iš malkų...
– Taip, man labai patinka šitas mišinys. Šiandien gyvenu Užupyje, jis yra toks, koks yra, – su malkomis ir kitais dalykais. Vokiečiai kuria labai gerą elektroninę muziką ir aš jos čia klausausi. O rytoj išvykstu į Japoniją... Man įdomu pamatyti tai, apie ką negali niekur perskaityti. Įdomu pačiam atrasti. Tai, man atrodo, keliaujant ir yra svarbiausia.
– Kas tau įdomiau už dizainą?
– Įdomiau, kas vyksta muzikos scenoje negu dizaino pasaulyje. Aišku, man tai malonus darbas, bet nenoriu gyventi dizainerio gyvenimo. Man neįdomu apie dizainą kalbėtis su dizaineriais, su kolegomis įdomiau pašnekėti apie kitus dalykus, kad ir apie gyvenimą! Ir taip gana valandų, kurias atiduodu dizainui.
– Ar daug laiko praleidi dirbdamas? – Pastaruoju metu sumažinau savo darbo valandų skaičių. Kurdamas dizaino objektus praleidžiu maždaug 70 proc. laiko, kokias penkias valandas. Bent jau tokia mano ideali dienotvarkė.
– Pakeiskime temą. Ar mėgsti gaminti maistą?
– Šiek tiek. Aš mokausi (šypsosi). Su draugais atidarėme maisto studiją „Čiop Čiop“. Ten daug ko išmokau, nemažai sužinojau apie maistą. Atsirado daug pažįstamų, draugų, gaminančių maistą. Kai ką ir pats išbandau. Štai ant palangės auginu kalendras ir krapus… Dabar mokausi ruošti sriubas, anksčiau jų niekada nevirdavau. Man labai patinka azijietiškos sriubos.
– Ar nemanai, kad rytietiškas maistas Lietuvoje tapo labai madinga tendencija? – Gal dėl to, kad pas mus jo niekada nebuvo. Pavyzdžiui, Rusijoje dabar labai madingi sušių barai. Jų pilna ant kiekvieno kampo. Tiek, kiek pas mus kebabų kioskų ir vyninių.
– Kokios šalies virtuvė tau patinka? – Negalėčiau išskirti vienos. Man patinka subtilus maistas. Kad ir kokį prašmatnų patiekalą valgytum, vis tiek Lietuvos upėje pagautas ir su vynu paruoštas upėtakis – kur kas skaniau. Esu žvejys, pašarui ir blizgėms kas kartą išleidžiantis 100 litų ir grįžtantis be laimikio…
– Ir tada „pagauni“ žuvį parduotuvėje?
– Taip (juokiasi). Pavyzdžiui, vakar plaukėme Merkiu, žvejojome iš valčių, o vakare grįžau į Vilnių, nusiprausiau po dušu ir išlėkiau į penkių valandų trukmės Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“. Tokia rimta diena buvo… Ir labai smagi buvo tiek žvejyba, tiek spektaklis. Rekomenduoju nueiti, nes išlaikyti žiūrovo dėmesį penkias valandas nėra paprasta. – Ką dar įdomaus veiki?
– Su keliais menininkais kuriame videoprojektus, montuojame kelis filmus. Tai bus trumpi filmai apie įdomias, niekam nežinomas vietas. Bet pagal tai, kaip lėtai kol kas viskas vyksta, filmus turėtume pristatyti po kokių penkerių metų... Tačiau labai įdomu filmuoti tose niekam nežinomose vietose.
– Ar vis dar kuri interjerus? Labai retai. Štai kartu su Pauliumi Vitkausku sukūrėme „Čiop Čiop“ interjerą, dar keletas projektų kol kas neįgyvendinti. Jei kas paprašo, papaišome, bet tuo rimtai neužsiimame. Man smagu keisti darbus, užsiimti vis kitais dalykais.
