Šią savaitę Japonijos ambasados rezidencijoje Vilniuje filologui iš Kauno Arvydui Ališauskui įteiktas aukštas Japonijos vyriausybės apdovanojimas – Tekančios saulės su aukso spinduliais ir rozete ordinas. Po prezidento Valdo Adamkaus A.Ališauskas yra antras lietuvis, gavęs Japonijos ordiną.
A.Ališauskas pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą japonų literatūrą iš originalo kalbos. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkas apdovanotas už Japonijos kultūros sklaidą Lietuvoje, už kultūrinių ryšių stiprinimą.
Pradėjęs krimsti technikos mokslus Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Ališauskas suprato, jog tikrųjų vertybių reikia ieškoti ne mechanizmuose, bet kultūroje. 1969 metais baigęs Maskvos universiteto Rytų kalbų institutą, kaunietis išmoko japonų kalbos ir atvėrė Lietuvai slėpiningą didžios Tolimųjų Rytų šalies pasaulį. Jis nemažai prisidėjo prie to, kad Kaune atsirastų žydus gelbėjusio japonų diplomato Ciune’s Sugiharos memorialinis muziejus.
Interviu „Laikinajai sostinei“ mokslininkas apgailestavo, jog savo pasaulėjauta japonams artimi lietuviai dar neprilygsta jiems aukšta moraline ir bendravimo kultūra.
Be šių savybių nei Kaunas, nei visa Lietuva nepasieks tokių ekonominių ir moralinių aukštumų, kaip Japonija.
– Ar iš tiesų japonų kultūra, pasaulėjauta tokia skirtinga nei europiečių, kaip dažnai manoma? Ar gali tipiškas lietuvis suprasti tipišką japoną psichologine prasme?
– Lietuvių pasaulėjauta ne tik panaši, bet ir tokia pat, kaip japonų – ji remiasi bendrumo su gamta jausmu. Apskritai mes tauškiame niekus pabrėždami kažkokias išskirtines europietiškas vertybes, juk yra pasaulinės, visiems žmonėms bendros vertybės.
Kai pirmąkart nuvykau į Japoniją, nustebino ne gamta ir dangoraižiai – aš juos jau mačiau savo vaizduotėje. Maloniai pribloškė neapsakomas japonų gerumas, aukšta bendravimo kultūra. Tai tauta, kuri nuolat šypsosi! Ne „amerikoniškos“, o tikros šypsenos jų veiduose žydi.
– Vadinasi, jei priverstume kaunietį šypsotis, jis jau būtų japonas?
– Jeigu priverstume dirbtinai šypsotis, būtume Šiaurės Korėja. Kai aš būnu Vakarų Europoje ar Amerikoje, vengiu sakyti esantis iš Lietuvos. Juolab iš Kauno. Nes mūsų tautiečiai Vakaruose pagarsėjo kaip banditai.
O Japonijoje drąsiai sakausi esąs lietuvis, nes šioje šalyje mus pažįsta tik iš gerosios pusės. Tikiuosi, prie to truputį prisidėjau ir aš. VDU Japonistikos centras išugdė maždaug 60 studentų, kurie stažavosi Japonijoje.
– Jūs esate paskelbęs mokslinių darbų, skaitęs paskaitų apie Japonijos įmonių valdymą. Galbūt verslumu pasižyminčio Kauno įmonės susidomėjo japonišku socialinio solidarumo modeliu?
– Ak, palietėte mano skaudžią vietą! Deja, Kaune klesti laukinis kapitalizmas, kuris mane labai siutina. Taip siutina, kad kartais galvoju, ar nesiėmus dėstyti marksizmo. Sovietinis komunizmas ir laukinis kapitalizmas – vienodi blogiai!
Bet nenuleidžiu rankų. Ketinu susitikti su svarbiais žmonėmis, su jais aptarsime kolektyvinių grupių įmonėje modelį, kuris ir tapo Japonijos keliu į suklestėjimą.
– Kauno inteligentija dabar skirstoma į dvi grupes: tie, kurie skaitė dabar labai populiaraus japonų rašytojo Harukio Murakamio knygas, ir tuos „vargšelius“, kurie neskaitė. Bet jos verčiamos iš angliškų vertinių. Ar jūs nesate gavęs pasiūlymų išversti šio rašytojo knygos iš originalo kalbos?
– Ne, net aš to negalėčiau padaryti. Aš skaitau rusiškus H.Murakamio vertimus.
Apskritai japonų literatūrą patarčiau versti iš rusų, o ne iš anglų kalbos. Rusų kalba autentiškiau perteikia japonišką tekstą, anglų – labai iškraipo.
– Ar esate bandęs išversti lietuvių literatūros kūrinį į japonų kalbą?
– Ne, tai beveik neįmanoma. Tik profesorius Ikyuo Murata išvertė į japonų kalbą K.Donelaičio „Metus“. Jis taip susižavėjo lietuvių kultūra, kad net savo sūnų pavadino... Egle. Mat japonų kalboje nėra giminių.
– Ką jums teko girdėti apie paslaptingą Šiaurės Japonijoje gyvenančią ainų tautelę? Yra spėjimų, kad ji turi kažką bendra su mūsų protėviais baltais?
– Gyvai ainų nemačiau, bet girdėjau, kad jie šviesesnės nei japonai odos, žydraakiai. Mačiau jų ornamentus, drožinius – jie stebėtinai panašūs į lietuvių.
Japonija ainus paskelbė saugotina tautine mažuma, remia ainų kalbos, kultūros išsaugojimo projektus.
