Kas geriau – ar nusipirkti vieną, tačiau naują drabužį, ar kelis dėvėtus? Į šį klausimą atsakyti gana sudėtinga, tačiau panašu, kad dėvėtų drabužių parduotuvės išgyveno sunkmetį. Tiesa, tokios verslo sėkmės, kokia lydėjo prieš dešimtmetį, prekybininkai jau nesitiki.
Tuo tarpu komisai pamažu tampa tam tikru laisvalaikio praleidimo būdu, juose ieškoma gerų, kitiems žmonėms nebereikalingų daiktų. Svarbiausia taisyklė – komisuose turi būti didelis prekių asortimentas.
Skaičiuoja kiekvieną litą
Viena pirmųjų Kaune dar 1992 metais dėvėtų drabužių verslo nišą atradusi Aldona Tubelienė gali tik atsidusti, prisiminusi senus gerus laikus. Dėvėtus drabužius kauniečiai graibstyte graibstė 1996–1997 metais, šiam verslui geri buvo ir 2005-ieji.
„Anksčiau pirkdavo per daug negalvodami: jei netiks į darbą, nuveš į kaimą ar sodą. Dabar perka tam, kad būtų kuo apsirengti. Žmonės skaičiuoja ne tik kiekvieną litą, bet ir centus“, – pasakojo A. Tubelienė.
Prieš mėnesį savo drabužių parduotuvę ji perkėlė į kitą vietą. Senosios patalpos buvo per didelės ir per šildymo sezoną ištuštindavo piniginę.
Gėdos jausmą pamiršo
Verslininkė rūšiuotų dėvėtų drabužių maišus perka iš tarpininkų, kurie užsiima didmenine prekyba. Kaskart praskleidusi naują siuntą, A.Tubelienė vis nusivilia: drabužių kokybė prastėja, prekės brangsta, tačiau to pirkėjui nepaaiškinsi: jis nori gero daikto ir nebrangiai.
Kauniečių požiūrį į pigią prekę sunkmetis pakeitė, nebeliko žodžio „nepatogu“, kas bus, jei kaimynė ar bendradarbė pamatys. „Vis dėlto yra žmonių, kurie iš principo niekuomet nėjo ir neina į tokias parduotuves“, – priduria verslininkė.
Patenka ir į turtingus namus
Daugelį metų stebinti pirkėjų įpročius A.Tubelienė išskiria kelias klientų kategorijas: vieni ieško pigių drabužių, kiti – kažko išskirtinio, treti nori geresnės kokybės nei naujų drabužių parduotuvėse ar turguje“, – vardija verslininkė.
Kauniečiai, anot verslininkės, labai skiriasi nuo vilniečių. „Kaune moterys mėgsta puoštis, daugiau parduodame blizgių apdarų, o Vilniuje labiausiai graibstomi ne blizgučiai, o stilingi drabužiai“, – teigė A.Tubelienė.
Vis dėlto yra ir tokių kauniečių, kuriems nepatogu raustis dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tačiau turtingų ponių poreikiai neliko nepastebėti.
Pardavėjai atskiria, kuri klientė perpardavinėja drabužius: ji nesimatuoja, tik patikrina kokybę ir etiketes, vienu metu perka daugiau drabužių. Tokia perpardavinėtoja drabužiais prekiauja tiesiog namuose arba internetu.
Komise labai svarbi kaina
Urmo prekybos miestelyje veikia komisas, kuriame prekiaujama ne tik gyventojų suneštais drabužiais, bet ir knygomis, namų apyvokos daiktais, baldais.
Šio komiso konsultantė Jolanta Barysienė teigė, kad ir prekių, ir pirkėjų daugėja, nors pastaraisiais metais ne visi komisai Kaune išgyveno. „Greičiausiai priežastis ta, kad komisas neturi būti vien tik drabužių. Kuo įvairesnis prekių asortimentas, tuo geriau“, – mano komiso konsultantė.
Komise labiausiai perkamos knygos ir namų apyvokos daiktai. Šių asortimentas ypač didėja: populiarios interjero detalės, indai, aksesuarai, visa tai, kas puošia namus. Tačiau vidutinės šių daiktų kainos esą turi būti nuo 10 iki 20 litų.
Komisuose perkami ir drabužiai, tačiau jų kainos turi būti panašios kaip dėvėtų parduotuvėse.
Lietuviui būdinga kaupti daiktus, kiekvienuose namuose galima rasti užsigulėjusių vazų, statulėlių. „Vyresnės kartos kauniečiai jaučia sentimentus seniems iš kartos į kartą perduodamiems daiktams, tuo tarpu jaunimas jų nevertina“, – pasakojo J.Barysienė.
Štai kodėl į komisus atnešama antikvarinių daiktų, rankomis austų lovatiesių, močiučių siuvinėtų staltiesių.
Daiktą iškeičia į duoną
Yra ir tokių žmonių, kurie seną daiktą ar knygą iškeičia į duonos kąsnį. Būna, kad ateina ašarodamos močiutės, nešinos brangiais daiktais. Joms tiesiog reikia prisidurti prie pensijos.
Kitaip nei kitoms prekybos sritims, komisui gera ir patogi vieta ne tokia svarbi.
Susiformuoja įprotis raustis viename ir tame pačiame komise, nors jis ir įkurtas miesto pakraštyje. Yra tokių žmonių, kurie lankosi kasdien, jiems tai – laiko praleidimas.
