Kiekvieną savaitgalį parduotuves užplūsta minios pirkėjų, o per didžiąsias nuolaidų dienas žmonės pradeda rikiuotis prie prekybos centrų dar jiems neatsidarius.
Ne visi stoja į eilę, kad įsigytų jiems būtiniausių ar reikalingų prekių. Į parduotuves traukiama ir pakelti nuotaikos, ir iš neturėjimo ką veikti.
Tokį žmonių elgesį pavadinti pirkimo manija greičiausiai būtų klaidinga, tačiau, jei radę laisvą minutę traukiate į parduotuvę, paskutinius pinigus išleidžiate nebūtinoms prekėms ir nuolat skolinatės naujiems daiktams, – vertėtų sunerimti.
Ieško trumpalaikės laimės
Kaunietė Kristina (vardas pakeistas) prisipažįsta, jog jai beveik kiekvieną dieną nepavyksta atsispirti norui pirkti. Mergina dirba moteriškų drabužių parduotuvėje, yra nuolat apsupta gražių daiktų.
„Man sunku ko nors nepirkti, nes penkias dienas per savaitę praleidžiu prekybos centre. Įsigijusi naujų daiktų jaučiuosi pakylėta, mane apninka efemeriška laimė.
Tačiau kaskart grįžusi namo vėl galvoju, kad kažko trūksta, jog būtinai reikia dar ko nors naujo. Niekaip negaliu atsikratyti tokių minčių“, – pasakoja mergina.
Kristina pardavėja-konsultante dirba jau daugiau kaip metus. Mergina žino ne tik kaip įtikinti klientą pirkti norimą prekę, bet ir papildomą, jos pasiūlytą.
Tačiau pati vaikščiodama po parduotuves ji taip pat lengvai pasiduoda kitų konsultančių „triukams“.
Jaučiasi kalta, todėl meluoja
„Daiktus išsirenku labai greitai. Pirkdama daug negalvoju, beveik nekreipiu dėmesio į kainą, elgiuosi impulsyviai. Greitai nusiperku ne tik drabužius ir batus, bet ir kitus daiktus.
Pavyzdžiui, išmanųjį mobilųjį telefoną išsirinkau per dešimt minučių, pietų pertraukos metu“, – atvirai pasakoja Kristina.
Mergina apsipirkti eina viena, nes dažniausiai lydinčios draugės ją smerkia arba bando atkalbėti nuo pirkinių.
Kristina teigia, jog prieš artimuosius jaučia gėdą dėl nenumaldomo noro pirkti. Paprastai, kai draugai arba šeimos nariai paklausia, kiek kainavo nusipirkti drabužiai ar aksesuarai, ji meluoja, sako, jog tai jau seniai įsigytos prekės.
„Man nepatinka meluoti, bet aš tiesiog neturiu vidinių stabdžių. Grįžusi namo su pilnais krepšiais naujų daiktų dažnai jaučiuosi kalta. Kartais prisiverčiu grąžinti prekes atgal, kartais atiduodu jas savo draugėms, tačiau tai mažai padeda“, – pasakoja mergina.
Skolinosi buto nuomai
Pirkimo manija verčia merginą nuolat sukti galvą, iš kur gauti pinigų.
Kaunietės mėnesio pajamos siekia apie 1100 litų. Mergina neturi aukštojo mokslo diplomo, taigi ji kol kas negali tikėtis aukštesnių pareigų ir didesnės algos.
„Pirmąjį kreditą ėmiau, kad galėčiau sumokėti mokesčius. Gyvenu nuomojamame bute. Dažniausiai iki mėnesio pabaigos būnu išleidusi beveik visus pinigus, todėl nuolat tenka skolintis“, – prisipažino pašnekovė.
Per praėjusius metus Kristina įvairioms greitųjų kreditų bendrovėms įsiskolino daugiau kaip 5000 litų. Dabar ji bijo net atsiliepti į telefono skambučius, nes nuolat sulaukia klausimų, kada grąžins skolas.
Kristinos artimieji apie jos finansines bėdas neįtaria. Merginos tėvai neturi išgalių ją remti, o draugai pagalbos suteikti irgi negali, nes jie studentai, kurių pajamos taip pat nedidelės.
„Nusprendžiau pati kaip nors malšinti savo pirkimo maniją. Prašau draugių, kad draustų man eiti į parduotuves. Tačiau kaip atiduosiu skolas, dar nežinau“, – neslėpė Kristina.
Vis dėlto mergina viliasi, kad jai pavyks savo jėgomis grąžinti paskolas kartu su jau metus augančiomis palūkanomis.
Visuomenės nuomonė – pašaipi
„Šopaholizmas“, arba oniomanija – tai nenumaldomas žmogaus troškimas pirkti. „Šopaholizmas“ gali būti traktuojamas kaip impulsyvus savikontrolės sutrikimas ar žalingas įprotis, taip pat kaip psichologinė ar klinikinė liga.
Daugiau informacijos apie šį sutrikimą galima rasti tik nuo 1980 metų, o lietuviškų straipsnių šia tema beveik nėra. Paprastai visuomenė į terminą „šopaholikas“ žiūri gana pašaipiai, dažnai šis sutrikimas yra nuvertinamas ir laikomas nereikšminga žmogaus silpnybe.
Šio sutrikimo padariniai yra labai panašūs į kitas tradicines priklausomybes: „šopaholikai“ paprastai įklimpsta į skolas, meluoja, konfliktuoja su artimaisiais bei kenčia nuo depresijos.
Šiuo metu Lietuvoje nėra nė vieno anoniminių „šopaholikų“ klubo, psichologai oficialiai nėra paskelbę, kad gydo nuo oniomanijos.
Priklausomybė gali būti išgydyta
Vilma Pukelevičienė, Kauno apskrities priklausomybių centro poliklinikos vedėja:
Nenumaldomas noras pirkti gali būti susijęs su žmogaus psichologine būsena arba aplinkine įtaka.
Paprastai su šia problema susiduria vidutinio amžiaus žmonės, dažniausiai moterys. Impulsyvus ir neplanuotas pirkimas yra susijęs su žmogaus emocine būsena, kai norima atsipalaiduoti, pasimėgauti. Labai dažnai moterys linkusios pirkti daiktus, pabrėžiančius jų išvaizdą.
Pirkimo maniją galima prilyginti bet kuriai kitai priklausomybės ligai, kuri formuojasi labai panašiai. Oniomanas, kaip ir alkoholikas ar narkomanas, visada atranda daugybę priežasčių pasiteisinti, kodėl jis negali savęs sutramdyti. Pavyzdžiui, tvirtina, kad apsipirkimas pagerina nuotaiką, sumažina nerimą, įtampą, padidina pasitikėjimą savimi. Paprastai po parduotuvių šturmo tokie žmonės graužiasi ir gailisi dėl savo poelgių.
„Šopaholikų“ yra gana nemažai, tačiau į medikus kreipiasi tik labai nedidelė dalis ir dažniausiai šeimos narių iniciatyva. Kartais atvykę į konsultaciją oniomanai net neįvardija, jog turi nenumaldomą norą pirkti, jie pirmiausia skundžiasi nuotaikų svyravimais.
„Šopaholizmas“ nėra neišgydoma liga, kaip ir visos kitos priklausomybės. Gydymo priemonės gali būti taikomos įvairios, įvertinus pačią situaciją ir problemos sudėtingumą. Gali būti skiriami ir vaistai, ir psichoterapija, ir šeimos terapija, planavimo ugdymas ir panašios priemonės.
