Dažnas mūsų bent kartą juk esame pagalvoję apie savo kilmę, protėvius, gal net kuris nors bandė ieškoti šaknų, o surinktą informaciją saugojo dienoraščiuose, sąsiuviniuose ar albumuose.
Vis dėlto greičiausiai nedaugelis lietuvių gali pasigirti žinantys senelių mergautines pavardes, prosenelių vardus ar pikantiškas istorijas apie tolimus giminaičius.
Įdomu, kas ir kur gyveno, kada tuokėsi, skyrėsi, kiek vaikų turėjo, kaip susiklostė kiekvieno jų likimas?
Kiekvienas turime po 4 senelius, 8 prosenelius, o jie turėjo savo šeimas, buvo kilę iš skirtingų regionų.
Ką daryti, jei žinodamas tik prosenelės ir prosenelio vardus nori sudėlioti šeimos ar giminės istorijos dėlionę – iš kartos į kartą perduodamą unikalų giminės palikimą?
Yra trys būdai: savo giminės šaknų ieškoti savarankiškai, tą darbą patikėti profesionalams – archyvų darbuotojams arba privatiems genealogams.
Dokumentus saugo du archyvai
Pagrindinės įstaigos, kuriose galima rasti visus Lietuvos istorijos dokumentus, yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA).
LVIA saugo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Augustavo (Suvalkų) gubernijose veikusių įstaigų, giminių ir asmenų dokumentus nuo seniausių laikų – XIV amžiaus pabaigos iki 1918 metų (Lietuvos Respublikos laikų), čia taip pat saugomi vientisi dvasiniai arba bažnytiniai fondai iki 1939–1940 metų, kol Bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės.
Pagrindinis genealoginių tyrimų informacijos šaltinis – čia saugomos nuo XVIII amžiaus pradėtos rašyti bažnyčių metrikų knygos.
Jose užfiksuoti kelių šalies gyventojų kartų duomenys: gimimo, santuokos, mirties datos ir aplinkybės, socialinė padėtis.
Metrikų knygose taip pat yra aptinkama informacijos ir apie įvairių religinių konfesijų (katalikų, sentikių, stačiatikių, žydų, liuteronų, reformatų ir t.t.) atstovus, nes visi piliečiai būdavo registruojami savo konfesijos metrikų knygose.
Kiekviena konfesija turėjo po tris knygas: krikšto, santuokos, mirties. O žydai dar registravo ir skyrybas.
LCVA yra sukaupti visi asmenų, įstaigų ir organizacijų dokumentai, taip pat ir nuotraukos jau po 1918 metų.
Skaityklos kasdien sausakimšos
Jeigu žmogus nusprendžia savarankiškai imtis šio darbo, jam tereikia ateiti į archyvo skaityklą ir, užpildžius skaitytojo anketą, gauti skaitytojo pažymėjimą.
LVIA norimą informaciją galima rinktis dviejose skaityklose. Vienoje jų galima vartyti iš saugyklos užsakytas originalias, o kitoje – mikrofilmuotas ir suskaitmenintas metrikų knygas.
Iš viso LVIA saugoma daugiau nei 1,5 milijono bylų.
Jas sudėjus į vieną lentyną iš viso susidarytų beveik 17 kilometrų.
„Apsilankymas archyvo skaityklose, skaitytojo pažymėjimas ir bylų išdavimas šiuo metu yra nemokami.
Tačiau kiekvienam reikėtų apsišarvuoti kantrybe – laukia nelengvas darbas, užims daug laiko, reikės ir tam tikro pasirengimo: kalbų mokėjimo, geografijos žinių.
Archyvų knygose dažniausiai nėra turinio, reikiamos medžiagos tenka ieškoti pagal datas, parapijas, be to, dokumentuose vartojamos senosios rusų, lenkų ir lotynų kalbos, todėl perskaityti gali ne kiekvienas.
Darbą neretai apsunkina ir tai, kad dalis į archyvus atkeliavusių knygų jau sudilo ar suplyšo nuo dažno vartymo”, – sakė LVIA Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė.
Pasak jos, apie trisdešimt vietų turinčios abi archyvo skaityklos kasdien yra sausakimšos, čia nuo ankstaus ryto laukia eilė žmonių.
Gauna tūkstančius prašymų
Neturintys laiko savarankiškai dirbti archyvo skaityklose dėl informacijos apie šeimą paieškos kreipiasi į archyvo darbuotojus.
Archyvas kasmet vidutiniškai gauna 1–1,5 tūkstančio tokių prašymų, juos pavedama išstudijuoti penkiems archyvo darbuotojams – profesionaliems istorikams.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę savo praeitimi pirmiausia pradėjo domėtis išeiviai, vėliau, 1994–1996 metais, kai buvo įkurta Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, daug žmonių ieškojo savo kilmingų bajoriškų šaknų, o dabar domisi labai skirtingi žmonės – nuo senelių, norinčių palikti vaikams ką nors vertinga, iki jaunų verslininkų.
Vieni jų gyvena Lietuvoje, kiti – emigrantai.
Šiandien į archyvą vis dažniau užsuka jaunosios, kaip aš vadinu, jau su kompiuteriu gimusios kartos atstovai ir jų paklausimai kartais būna labai keisti.
Pavyzdžiui, daugelis jų įsivaizduoja, kad mes dirbame panašiai kaip „Google” sistemos paieška – parašysi žmogaus vardą bei pavardę ir gausi visą informaciją nuo Adomo ir Ievos. Deja, taip nėra.
Tai labai sunkus rankų darbas”, – kalbėjo N.Češkevičiūtė.
Ji pastebėjo, kad dažniausiai žmonės savo šeimos šaknimis susidomi artėjant giminės susitikimams arba po jų, po didžiųjų metų švenčių ar per Vėlines aplankius kapus, taip pat susirgus ir pradėjus domėtis ligų paveldimumu.
Eilė sudaryta 1,5 metų
N.Češkevičiūtės teigimu, visi gauti prašymai yra registruojami, įrašomi į eilę – šiuo metu joje tektų laukti maždaug pusantrų metų.
Atėjus eilei archyvarai susisiekia su klientu ir pasiteirauja, ar nepasikeitė planai, ar jis vis dar nori jų paslaugų.
„Jei žmogus atsako teigiamai, turi susimokėti pradinį 300 litų mokestį, ir mes imamės vykdyti užsakymą.
Galutinė užsakymo kaina priklauso nuo įdėto darbo, išlikusių dokumentų ir padarytų jų kopijų – paprastai nuo vieno iki kelių tūkstančių litų”, – kalbėjo N.Češkevičiūtė.
Archyvo darbuotojo darbo valanda yra įkainota 15 litų.
Patyręs genealogas, tirdamas vienos šeimos dokumentus, jos istorinę schemą gali sudėlioti per dvi savaites, tačiau dažniausiai šis procesas trunka kur kas ilgiau – 1–2 mėnesius, o kartais ir iki kelerių metų.
„Mūsų darbo tikslas – pateikti užsakovui faktinę informaciją ir tai patvirtinančias dokumentų kopijas.
Mes nevadiname to šeimos ar giminės medžiais, tai paprasčiausia kompiuterinė schema su žmonių vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis – mažiausiai 50 įrašų.
Jei žmogus pageidauja, pridedame ir visą kitą papildomą informaciją – rastų dokumentų kopijas, jose matyti kiekvieno kilmė, kada ir kur krikštytas, kur ir su kuo tuokėsi, kada ir nuo ko mirė, kur palaidotas.
Kiekvienas užsakovas pats sprendžia, kaip visa tai pavadinti ir įamžinti – juk tai nesibaigiantis procesas, nes sąrašas vis ilgėja.
Žinau, kad kai kurie namuose ant sienų net išpiešia didžiausius pano”, – sakė N.Češkevičiūtė.
Palygino su seklio darbu
Ji patikino, kad joks specialistas negali užtikrinti, jog suras informacijos apie protėvius, nes jos paprasčiausiai gali nebūti, taip pat iš anksto negalima nuspėti, kiek duomenų pavyks aptikti.
Gilinantis į dokumentus sunkiausia būna duomenis surinkti, jeigu šeimos nariai nepriklausė vienai parapijai, nebuvo sėslūs, tuokėsi daugiau nei vieną kartą.
„Tai tarsi seklio darbas, kai tenka išnarplioti ištisą detektyvinę istoriją.
Padeda nuojauta, specifinės žinios, patirtis.
To meto dokumentuose pasitaiko ir klaidų – juk juos rašė žmonės.
Tad kartais reikia perskaityti ne vieną dokumentą, kad nustatytum, jog visuose juose kalbama apie tą patį žmogų: dažniausiai nesutampa amžius, žmogaus pavardė būna parašyta su klaida.
Pavyzdžiui, anuomet santuoka dažniausiai būdavo registruojama toje parapijoje, kurioje gyveno nuotaka, tad labai svarbu žinoti, kur pasipiršo jaunikis.
Tačiau gali būti, kad tame pačiame kaime ar parapijoje gyveno daug bendrapavardžių, iš jų dar pusė turėjo ir tuos pačius vardus.
Kad būtų ištirta konkretaus žmogaus, o ne kokio nors jo bendrapavardžio genealogija, užsakovo prašome pateikti kuo daugiau informacijos apie šeimą – sužinoti tikslias jos narių gimimo ir krikšto datas bei vietas, ar turėjo brolių, seserų, taip pat ieškoti labai padeda turimos senų dokumentų kopijos”, – kalbėjo archyve jau tris dešimtmečius dirbanti N.Češkevičiūtė.
Visi nori būti bajorais
Dauguma į archyvą besikreipiančių žmonių tikisi ne tik daugiau sužinoti apie savo kilmę, bet ir atrasti bajoriškos kilmės įrodymų.
Istorikai skelbia, kad XVI–XVII amžiuje maždaug dešimtadalis Lietuvos gyventojų buvo bajorai, todėl šiais laikais susieti save su turtingesniu ar ne taip gerai gyvenusiu kilminguoju nėra labai sudėtinga.
„Jei žmogus buvo paprastas valstietis, informacijos apie jį dažniausiai yra tiek, kiek surašyta bažnyčių metrikų knygose.
O jei paaiškėja, kad žmogus yra kilęs iš bajorų, įmanoma rasti daugiau ir ankstesnės rašytinės informacijos.
Tačiau tiktai tuo atveju, jei ta kilminga giminė buvo susitvarkiusi dokumentus – tas malonumas ir tais laikais nemažai kainavo.
Ne visi bajorai maudėsi turtuose – vieni nusigyvendavo, prasilošdavo, kitiems už politinius ar teisinius nusižengimus buvo atimtos bajoro teisės.
Nemažai giminės bajorystę įrodančių dokumentų žmonės sunaikino atėjus sovietų valdžiai, po 1940 metų, kai vyko trėmimai į Sibirą”, – pasakojo N.Češkevičiūtė.
Pasak jos, neretai pasitaiko atvejų, kai, nepavykus įrodyti bajoriškos kilmės, žmogus nusivilia ir dažniausiai toliau nebesidomi nei šeimos, nei giminės istorija.
Aplanko bažnyčias ir kapines
Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD) skelbia, kad jų narių – privačių genealogų – atliekami genealoginiai tyrimai ir genealogijos schema gali kainuoti nuo vieno iki trijų tūkstančių litų.
„Esame pasidaliję teritorijomis ir dirbame pagal XIX amžiaus Lietuvos ribas. Turime apie 10 nuolat dirbančių gerų specialistų istorikų, tad dirbame greičiau ir ne blogiau nei archyvų specialistai. Jie prieš mus turi tik vieną pranašumą – gali naudotis suplėšytomis senomis knygomis, o mes – ne. Privatūs genealogai informaciją renka ne tik archyvuose, bet ir apvažiuoja bažnyčias, kapines – archyvarai to nedaro”, – sakė LGHD pirmininkas Česlovas Malevskis.
Jis kaip privatus genealogas dirba jau 20 metų.
Per tą laiką greičiausiai užsakymą įvykdė per 2 savaites, o ilgiausiai darbas truko 3 metus.
Pasak Č.Malevskio, į privatų genealogą besikreipiantis žmogus turi pateikti visą turimą informaciją ir klausimus, į kuriuos tikisi atsakymų.
„Aš imu pirminį 300 litų mokestį, o galutinė užsakymo kaina paaiškėja atlikus paiešką. Mano darbo valanda kainuoja 10 eurų (apie 34 litus). Archyve prie mikrofilmų per dieną galiu praleisti ne daugiau kaip 3 valandas – ilgiau užtrukus nesunku privelti klaidų, nes paprasčiausiai pavargsta akys įtemptai žiūrint ir skaitant”, – kalbėjo Č.Malevskis.
Jo atliktų genealoginių tyrimų vidutinė kaina – apie 2 tūkstančius litų.
Neoficialiais duomenimis, kiti privačiai dirbantys genealogai paprastai ima 1000 litų pradinį mokestį, o atliktų užsakymų kaina gali siekti ir 10 tūkstančių litų.
Samdomų genealogų yra apie 20
Nenorintys laukti ilgoje eilėje pas LVIA specialistus dėl genealoginių tyrimų gali kreiptis į privačius genealogus.
Jie savo paslaugas ėmė siūlyti prieš kelerius metus, kai LVIA dėl didžiulio prašymų skaičiaus nepajėgė visų priimti ir įvykdyti.
Privačiai dirbančių genealogų šiuo metu Lietuvoje yra apie 20.
Vieni dirba slaptai, kiti pasiskelbę, jų profesionalumo lygis įvairus.
Tai kone etatiniai archyvų skaityklų lankytojai, ten – jų darbo vieta.
Jų teikiamų paslaugų darbo valandos kaina – sutartinė.
