„Vilniaus taupomosios kasos” pajininkai nusprendė, kad ši finansų institucija gali ir turi ieškoti plėtros galimybių.
Apie tai, kokios jos galėtų būti, kalbamės su kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa” valdybos pirmininku D. Čepausku.
– Kaip apskritai vertinate 2012-uosius? Kokie jie buvo kredito unijų sektoriui?
– 2012-ieji visam kredito unijų sektoriui buvo iššūkių metai, pareikalavę ypatingų pastangų ir susitelkimo.
Metų pabaigoje dviem kredito unijoms Lietuvos bankas atšaukė veiklos licencijas.
Daugeliui unijų buvo nurodyta mažinti palūkanas už indėlius ir paskolų sumas. Tai pastebimai paveikė bendrą žmonių pasitikėjimą kredito įstaigų rinka.
Šiandien galime pasidžiaugti, kad, nepaisant visų nesklandumų, iškilusių finansiniame sektoriuje, „Vilniaus taupomoji kasa” sėkmingai užbaigė metus, ir tikime, jog 2013 metai atvers naujų galimybių.
– Kokie finansiniai kredito unijos rezultatai? Ar praėję metai buvo pelningi?
– 2012 metus baigėme su teigiamais finansiniais rezultatais, skaičiuodami 287 tūkst. litų pelną. Bendrasis unijos turtas padidėjo 35 proc. ir sudarė 368,4 mln. litų.
Per praėjusius metus unijos indėlių portfelis padidėjo 36 proc. – iki 320,4 mln. litų, o unijos nariams suteiktos paskolos 2012 metų pabaigoje sudarė 241,4 mln. litų. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2011 metais, suteiktų paskolų portfelis padidėjo 25 proc. Tai rodo, kad egzistuoja didelis pasitikėjimas tarp unijos ir jos narių.
Daugiausia pajamų pernai uždirbome iš savo nariams išduotų paskolų palūkanų – 22,9 mln. litų, arba 89 proc. visų gautų pajamų praėjusiais metais.
Iš viso „Vilniaus taupomosios kasos” pajamos per 2012 m. išaugo 9 proc. ir pasiekė 25,7 mln. litų. Unijos pajinis kapitalas per 2012 m. padidėjo 9,1 mln. litų ir pasiekė 41,5 mln. litų.
– Po visuotinio pajininkų susirinkimo pasirodė žinių, kad „Vilniaus taupomoji kasa” ketina svarstyti plėtros variantus, gal net keisti statusą iš kredito unijos į banką?
Kodėl nuspręsta plėstis? Ar unija atitinka visus bankui keliamus reikalavimus?
– Visuotiniame pajininkų susirinkime pristatydami praėjusių metų ataskaitas iš unijos narių sulaukėme pastabų, kad pasiekti finansiniai rezultatai, išaugęs verslo subjektams išduotų paskolų portfelis skatina susimąstyti – likti unija ar siekti regioninio banko statuso.
Pajininkai unijos administracijai suformulavo labai aiškią užduotį 2013 metams – apsvarstyti ir surasti optimalų plėtros variantą.
Tiek „Snoro”, tiek Ūkio bankai aktyviai kreditavo smulkųjį ir vidutinį verslą. Šis rinkos segmentas tikrai nesusijęs su padidėjusia rizika ir nebuvo jų bankrotų priežastis.
Šių bankų bankrotą lėmė visai kitos priežastys. Iš rinkos pasitraukus dviem žaidėjams atsirado laisvos vietos.
Skandinaviški bankai orientuojasi į stambųjį verslą. Jie kredituoja ir mažesnius verslininkus, bet šiuo atžvilgiu yra labai nelankstūs. Todėl šią nišą Vilniaus regione sėkmingai galėtų užimti „Vilniaus taupomoji kasa”.
Sėkmingai veikėme kaip kredito unija, tačiau tapimas banku padėtų pritraukti papildomo kapitalo ir išplėsti paslaugų spektrą. Be to, jau šiuo metu unija atitinka visus pagrindinius bankui keliamus reikalavimus.
– Kokius matote privalumus ar galimybes tapus banku? Ar nenukentėtų pajininkai?
– Manau, kad dėl tokios plėtros ar reorganizacijos pajininkai tiktai laimėtų. Jų turimas pajus virstų akcijomis ir taptų likvidesniu turtu.
Būdami kredito unija, neturime daug alternatyvų. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus kredito unijos orientuojamos į vartojimo finansavimą.
Jei mes norime dirbti ne tik su fiziniais asmenimis, bet ir su verslo įmonėmis, privalome ieškoti naujų sprendimų. Tapimas banku – vienas realiausių kelių.
– Lietuvoje dar nėra buvę, kad kredito unija persitvarkytų į banką. Ar tokiam procesui reikalingi tam tikri teisės aktų pakeitimai ir kokie?
– Kiek teko konsultuotis su teisininkais, būtų reikalingi dviejų teisės aktų pakeitimai – Kredito unijų įstatymo bei Komercinių bankų įstatymo.
Kredito unijų virsmas banku, mano žiniomis, tikrai nėra naujovė, tai numato daugelio Vakarų šalių įstatymų leidėjai, todėl neturėtų kilti didelių kliūčių Lietuvos įstatymų bazę priartinti prie šios praktikos.
Juolab kad Lietuvos kredito unijų įstatymas buvo kuriamas remiantis Kanados kredito unijų įstatymu, kuris numato ir kredito unijos reorganizavimo galimybę.
– Ar nesibaiminate galimų finansų rinką reguliuojančių institucijų apribojimų bei didesnio dėmesio potencialiems naujiems bankams?
– „Vilniaus taupomoji kasa” nėra naujas žaidėjas. Mes rinkoje veikiame nuo 1998 metų.
Reguliuojančios institucijos palaiko konstruktyvų dialogą su rinkos dalyviais, todėl tikrai nemanau, kad Lietuvos bankas būtų šališkai nusiteikęs vienos ar kitos kredito įstaigos atžvilgiu.
– Iki šiol sėkmingai teikėte kreditus smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Ar reorganizavusis nebūtų apribotos galimybės kredituoti ūkio subjektus?
– Nuo šių metų vasario 1 dienos tokios galimybės yra apribotos būtent kredito unijoms. Norėdami tęsti smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimą turime keisti juridinę formą.
– Kokius tikslus keltumėte būsimam bankui?
– Tapimas regioniniu banku būtų svarstomas kaip vienas galimų plėtros scenarijų.
Vilniaus mieste ir rajone yra daug verslių žmonių, kuriems trūksta finansinio partnerio.
Puikiai suprantame šio krašto galimybes, tradicijas, žmonių mentalitetą, verslo ypatumus, nekilnojamojo turto rinką. Galime įsigilinti į tuos dalykus, kuriems didieji bankai neturi nei laiko, nei noro.
Gediminas pastatė pilį XIV amžiuje. Šalia pradėjo kurtis įvairūs amatininkai, pirkliai. Taip atsirado Vilniaus miestas. Ši pilis yra mūsų kredito įstaigos logotipe.
Turime tuos pačius tikslus, kuriuos turėjo ir mūsų protėviai – patiems kurti savo krašto gerovę, o ne laukti malonės iš užjūrio.
Lietuvos bankas neprieštarauja
Vytautas Valvonis, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovas:
„Lietuvos bankas iš esmės pritartų tam, kad kredito unija galėtų būti pertvarkoma į banką. Tiesa, unijai tapus banku, jai būtų taikomi griežtesni priežiūros reikalavimai.
Vis dėlto dabar galiojantys bankų ir kredito unijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai tokios transformacijos nenumato. Kredito unijų įstatyme įtvirtinta tik galimybė kredito uniją reorganizuoti į kitą kredito uniją.
Nors šiuo metu yra nagrinėjami Kredito unijų įstatymo ir Bankų įstatymo pakeitimai ir svarstoma įtvirtinti galimybę unijoms persitvarkyti į komercinius bankus, klausimas nėra toks paprastas.
Bankų ir kredito unijų veiklos modeliai ir teisinė forma yra skirtingi. Skirtinga ir pati kapitalo prigimtis: kredito unijų pajinis kapitalas formuojamas pajiniais įnašais, o bankų – įsigyjamomis akcijomis. Todėl bet kokie pasiūlymai turėtų būti teikiami tik nuodugniai išnagrinėjus visus niuansus.
Teoriškai persitvarkyti ketinančiai unijai tikėtinas toks scenarijus: steigti naują banką ir į jį perkelti kredito unijos turtą bei įsipareigojimus. Tokiu atveju kredito unija būtų likviduojama, o klientai naudotųsi jau naujo banko paslaugomis.
Augant kredito unijų veiklos apimčiai ir didėjant jų teikiamų paslaugų spektrui priežiūros reikalavimai unijoms, nors ir sugriežtinti, išliko švelnesni nei taikomi bankams. Tokius reikalavimus lėmė tai, kad, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, mūsų šalies kredito unijoms, kaip naujai besikuriančioms kredito įstaigoms, buvo pritaikyta išimtis – netaikomi ES direktyvų reikalavimai.
Minimalaus kapitalo reikalavimai kredito unijoms taip pat gerokai mažesni nei bankams – kredito unijų minimalus kapitalas tesudaro 15 tūkst. litų, o bankų – 5 mln. eurų.
Kredito unijai tapus banku, ypač svarbu būtų turėti finansiškai pajėgius akcininkus, kurie sugebėtų užtikrinti reikiamą kapitalo lygį, o esant reikalui ir padengti nuostolius.
Iš šiuo metu veikiančių 75 kredito unijų didžiausios „Vilniaus taupomosios kasos” turtas sudaro apie 20 proc. visų kredito unijų sistemos turto.
Atskiroms kredito unijoms, pasižyminčioms dinamiška veiklos plėtra, tampant reikšmingomis kredito unijų sistemoje, jų veikla tampa artima komercinių bankų veiklai, tačiau kredito unijų šiuo metu vykdoma veikla, ypač kreditavimas, yra rizikingesnis.
Todėl tokioms kredito unijoms tapus bankais jos savo noru pereitų į griežtesnį reguliavimo režimą, kuris reikalautų turėti didesnę kapitalo „pagalvę”, dar griežčiau vertinti klientų riziką ir pan. Kredito unijos, tapusios bankais, visų bankams keliamų priežiūros reikalavimų privalėtų laikytis iš karto.”
