Kritikai širsta, kad buvo peržengtos ribos, o mokesčių vengimo klausimai iš Prancūzijos persikelia į europinį lygmenį.
Nuo pirmadienio maždaug septintos valandos vakaro prancūzai apie savo ministrų turtą žino viską – nuo turimų milijoninės vertės nekilnojamojo turto objektų iki dviračių ir prabangių laikrodžių.
Misija, kurią Prancūzijos spauda pakrikštijo „didžiuoju atsivėrimu”, įvykdyta. Bet ar patenkinę smalsumą prancūzai ką nors pakeitė? Vargu.
Surikiavo turtingiausius
Galimybė pasirausti po ministrų pinigines buvo nepaprastai patraukli. Šiaip jau leisgyvis vyriausybės tinklalapis niekada anksčiau nebuvo sulaukęs tokio lankytojų antplūdžio kaip tądien.
Bet ne visi akciją pasitiko labai entuziastingai. Už vyresnio amžiaus žmonių reikalus atsakinga ministrė Michele Delaunay jaudinosi, kad „paprastiems prancūzams gali būti sunku suprasti” jos ir sutuoktinio, buvusio aukšto Europos Sąjungos pareigūno, užgyventą turtą.
Toks jaudulys gal ir pagrįstas, mat turtas įvertintas 5,3 mln. eurų.
Didžiąją šios sumos dalį sudaro paveldėtas didelės vertės nekilnojamasis turtas.
Ministrė deklaravo turtinti 2,1 mln. eurų vertės nekilnojamojo turto, taip pat 200 tūkst. eurų vertų antikvarinių baldų ir paveikslų, 15 tūkst. eurų įkainotų papuošalų.
Už M.Delaunay Prancūzijos vyriausybėje turtingesnis tik užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas, deklaravęs 6,07 mln. eurų vertės turto, kurio didžiąją dalį sudaro prabangus 2,7 mln. eurų įkainotas butas Paryžiuje.
Nuo automobilių iki fotelio
Tuo metu ministras pirmininkas Jeanas Marcas Ayrault deklaravo turįs 1,55 mln. eurų vertės turto. Jį sudaro namas Vakarų Prancūzijos mieste Nante, vertas 650 tūkst. eurų, ir antrasis būstas Bretanėje, kurio vertė – 540 tūkst. eurų. Taip pat jo ir žmonos gyvybės draudimas, santaupos.
Beje, premjeras nepamiršo deklaruoti ir savo 1988 metų automobilio „Combi Volkswagen”, kurį įvertinto tūkstančiu eurų.
Internautai traukia per dantį aprūpinimo būstu ministrę iš Žaliųjų partijos Cecile Duflot – ji deklaracijoje nurodė turinti 1999 metų „Renault Twingo”.
Homoseksualų vedybų projektą pateikusi teisingumo ministrė Christiane Taubira buvo vienintelė, kuri prie turimų transporto priemonių deklaravo tris dviračius, o vyriausybės viešasis veidas, moterų teisių ministrė Najat Vallaud-Belkacem – motorolerį.
Pramonės atsinaujinimo ministras Arnaud Montebourg’as buvo priverstas pripažinti, kad yra įsigijęs JAV dizainerio Charleso Eameso fotelį už 4500 eurų. O kultūros ministrė Aurelie Filippetti iš anksto pareiškė, kad turi tik butą Paryžiuje ir futbolininko Davido Beckhamo marškinėlius, kurių galiausiai deklaracijoje nepažymėjo.
Populistai ir opozicija šaiposi
Deklaracijoms besipriešinusiam kraštutinės Kairiųjų partijos lyderiui Jeanui Lucui Melanchonui nieko nereikėjo deklaruoti, nes jis nėra ministras, bet politikas nepraleido progos pasišaipyti.
„Esu 1,74 metro ūgio. Sveriu 79 kilogramus. Mano marškinėlių dydis – 41/42, kelnių – 42, aviu 42 dydžio batus. Visi mano plaukai mano paties, jie nėra dažyti”, – savo elektroniniame dienoraštyje rašė politikas.
Opozicinės dešiniųjų partijos UMP vadovas Jeanas François Cope pavadino turto deklaracijas „vojerizmu” ir apkaltino prezidentą F.Hollande’ą skatinant prancūzus vertinti politikus ne pagal jų sąžiningumą arba kompetenciją, bet pagal turtą.
Atsivėrimas – per prievartą
Pats prezidentas šioje „didžiojo atsivėrimo” akcijoje nedalyvavo. Jis deklaravo 1,1 mln. eurų vertės turtą dar pernai, būdamas kandidatas į prezidentus.
Tuokart jis dar pažadėjo suformuoti pavyzdinę vyriausybę.
Po skandalo, Prancūzijoje žinomo „Cahuzaco aferos” pavadinimu, sunkiai būtų galima tvirtinti, kad tai jam pavyko.
Tiriamosios žurnalistikos tinklalapis „Mediapart” išsiaiškino, kad buvęs biudžeto ministras Jerome’as Cahuzacas, deklaravęs kovą su mokesčių vengimu, pats Šveicarijos banke laikė 500 tūkst. eurų.
Ilgai neigęs, galiausiai jis tai pripažino, suduodamas smūgį ir taip rekordiškai žemiems prezidento reitingams. Po šio sukrėtimo prezidentas viešai pažadėjo imtis priemonių skaidrumui užtikrinti ir paskelbė kovosiąs su mokesčių vengimu.
Problema iškelta ES
Kova su mokesčių vengimu galiausiai pajudėjo ir europiniu lygmeniu – šis klausimas įtrauktas į Europos Vadovų Tarybos gegužės darbotvarkę.
Tai nėra nauja, Europos Sąjungoje ką tik atrasta problema. Dar praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija pateikė rekomendacijas šalims narėms identifikuoti „mokesčių rojus” ir įtraukti juos į nacionalinius juoduosius sąrašus.
Po Cahuzaco skandalo Prancūzijos vyriausybė tokius sprendimus pristato kaip naujoves. Negi reikia sukrėtimo, kad kiltų iniciatyvos įgyvendinti Europos Komisijos rekomendacijas?
„ES kasmet dėl mokesčių vengimo prarandamas trilijonas eurų. Tai ne tik taip reikalingų pajamų praradimas, bet ir grėsmė sąžiningam apmokestinimui.
Nors vyriausybės turi griežtinti nacionalines kovos su mokesčių vengimu priemones, vienašališkų sprendimų neužtenka”, – ragindamas veikti europiniu mastu pareiškė už mokesčius atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta.
Beje, ši citata yra iš jo pranešimo spaudai, kuris buvo išplatintas praėjusių metų gruodžio pradžioje, kai Cahuzaco skandalu nė nekvepėjo. Dabar tą patį kalba ir Paryžius.
Suprantama, kad korupcija Prancūzijoje nėra tik socialistų problema. Dešiniųjų prezidentas Jacques’as Chiracas buvo nuteistas dėl korupcijos, dėl Nicolas Sarkozy prezidento rinkimų kampanijos finansavimo vykdomas tyrimas.
Galiausiai tai nėra tik Prancūzijos problema. Ispanijos ministras pirmininkas yra kaltinamas mokesčių vengimu. Lietuvoje valdančiosios koalicijos sudėtyje esanti Darbo partija teisiama dėl juodosios buhalterijos.
Prancūzus įtikintų konkrečios priemonės
Paryžiaus politikos mokslų instituto „Sciences Po” dėstytojas, politologas ir ekonomistas Thomas Guenole nemano, kad turto deklaracijų užteks vyriausybės reputacijai pataisyti. Prancūzai esą nebepasitiki politikais ir mano, kad jie visi yra korumpuoti.
„Kad prancūzai pradėtų tikėti, reikia konkrečių priemonių”, – įsitikinęs politologas.
Ar tai reiškia, kad prancūzai nori, jog skrietų galvos, ir prezidentas to imsis? Politologas tiki, kad dar gali pasikeisti ministrai.
Bet jis nemano, kad F.Hollande’as tuoj pat atstatydins premjerą, bet, turėdamas mintyje politinius ciklus, neatmeta galimybės, jog tai gali nutikti prieš Europos Parlamento rinkimus 2014-aisiais.
Valstybės vadovui davus užduotį deklaruoti turtą, prancūzai matė televizorių ekranuose su šypsena apie savo finansus kalbančius ministrus. Ar iš tikrųjų jiems psichologiškai tai buvo paprasta užduotis?
Gal Prancūzija panaši į JAV tuo, kad žmonėms visiškai įprasta kalbėti apie savo finansus? Politologo manymu, nė trupučio.
„Jei lyginsime JAV ir Prancūziją pagal tai, kaip priimamos lyties ir pinigų temos, pamatysime visiškai priešingą situaciją.
Prancūzijoje galime kuo puikiausiai diskutuoti apie lytis, o JAV tai yra tabu. Kai kalbame apie pinigus, JAV galite drąsiai užduoti klausimus apie asmens pajamas, o Prancūzijoje tokios temos sukelia diskomfortą”, – „Lietuvos rytui” sakė Th. Guenole.
Taigi ir ministrai, pateikę visuomenei vertinti savo turtą, turėjo pasiruošti atremti smūgį kritika, nepatogiais klausimais. Juo labiau jei turto vertė viršija šešiaženklę sumą.
Užpildžius pajamų deklaracijas paaiškėjo, kad Prancūzijos vyriausybėje iš 38 ministrų aštuoni yra milijonieriai.
Ar normalu būti turtingu socialistu, ar tame nėra veidmainystės? Lietuvoje gal ir normalu arba daugeliui kairiųjų rinkėjų tai nerūpi. O Prancūzijoje?
„Vertinant racionaliai, vienas komunizmo teoretikų Friedrichas Engelsas buvo kilęs iš labai turtingos šeimos ir pats buvo turtingas. O juk komunistai dar labiau pasisako už lygiavą nei socialistai”, – teigė Th. Guenole.
Politologas sutinka, kad iš dalies pajamų deklaracijos patvirtino faktą, jog Prancūzijoje valdžia sutelkta elito rankose.
„Bet nemanau, kad tai išskiria Prancūziją iš Jungtinės Karalystės ar JAV. Liberaliojoje demokratijoje taip jau yra, kad valdo elitas”, – sakė Th. Guenole.
Tiesa, jis pripažino, kad būna išimčių, kur dominuoja kitoks lyderis, pavyzdžiui, Venesueloje, kur valdžią 16 metų savo rankose laikė, bet turtais nesipuikavo Hugo Chavezas. Arba Kinijoje, kur vyrauja oligarchinė sistema.
O kaip dėl F. Hollande’o pažadų, kad jis bus „normalus prezidentas”?
„Ar reikia normalių žmonių vadovauti vyriausybei?” – klausimu į klausimą atsakė politologas.
Jo nuomone, valstybę turi valdyti žmonės, kurie jau yra pademonstravę savo gebėjimus „visuomenės debatuose arba finansų srityje, per asociatyvią, humanitarinę veiklą”.
Politologas ragina nepasiklysti prezidento normalumo sampratos interpretacijose: F. Hollande’as „normalumą” per rinkimus pateikė kaip priešpriešą esą nenormaliam N. Sarkozy valdymui.
„Taip, jis nusiuntė visuomenei žinią, kad nebus blizgučių prezidentu ir gerbs institucijas. Ta prasme jis visiškai normalus”, – sakė Th. Guenole.
