Tačiau kol kas einame pro išsidėsčiusias parduotuves, mažas prekybos saleles, koridorius, apšviestus nejaukia dirbtine dienos šviesa.
Greičiausia daugiau aprašinėti neverta – pamatęs vieną prekybos centrą, matei visus.
Galbūt todėl kiekvienas pranešimas apie „jau greit“ Lietuvoje pasirodysiančius užsienio prekybos centrus sutinkamas su blankia viltimi – gal šį kartą viskas bus kitaip? Kaip – dažnai nė patys laukiantieji nežino.
Kokių skirtumų galima pastebėti palyginus užsienio ir Lietuvos prekybos centrus?
Išorė ir vidus atlieka skirtingas funkcijas
Lietuvoje prekybos centrus kuria architektai, kurie ištobulina prekybos centro išorę, išskiria centrą iš pilkos pastatų masės ir iš tolo patraukia būsimo pirkėjo akį.
Vakaruose prekybos centrai iš išorės atrodo tvarkingai, bet kukliai. Svarbiausia išorės užduotis – sukurti įspūdį, kad viduje pirkėjo laukia malonūs potyriai.
„Skaičiau porą Švedijoje parašytų akademinio turinio knygų, kur prekybos centrai vadinami „melo mašinomis“, nes parduodamas yra įvaizdis, o „viduriai“ slepiami. Pastato architektūra turi šaukti: „gana grožėtis tuo nuobodžiu fasadu, visas grožis yra viduje, už išraiškingo įėjimo“, o parduotuvių alėja turi asocijuotis su svetaine.
Mūsų šalyje dažniausiai būna atvirkščiai“, - pastebi L. Mituzas, anksčiau bendradarbiavęs su Vilniuje esančiu prekybos ir pramogų centru „Ozas“ ir padėjęs išnuomoti centro patalpas būsimoms parduotuvėms, o šiuo metu dirbantis statybų įmonės „Aurum apartamentai“ pardavimo vadovu.
Laikai, kai prekybos centras galėjo pritraukti pirkėjus vien žema kaina ir plačiu pasirinkimu, lėtai grimzta užmarštin. Šią funkciją vis dažniau perima internetinės parduotuvės, o prekybos centrai turi stengtis kurti pridėtinę vertę, kuri leistų prekybininkams parduoti prekes brangiau, nei jos kainuoja kitur.
Pridėtinę vertę kelia prekybos centre esančios kavinės, pramogos, žinomų prekių ženklų parduotuvės – viskas, kas gali padėti pirkėjui užsimiršti ir plačiau atverti piniginę.
Perdėtas pagrindinės prekybos centro funkcijos – apsipirkimo – eskalavimas, kiekvieną laisvą kvadratinį metrą užpildant parduotuvėlėmis, šią vertę katastrofiškai mažina.
„Kainų liūno“ sindromas
„Jei tam nėra skiriama pakankamai dėmesio, laisvos vietos greit užsipildo prekybos salelėmis. Dažniausia – juvelyrinių dirbinių. Bet ar tikrai auksą galima pardavinėti tiesiog ant tako? Jam reikia sukurti savitą aurą, vertės įvaizdį.
Paskui pradedama salelėse prekiauti bet kuo – batais, laikrodžiais, tose vietose pastatomi automobiliai, baldai. Keisčiausiai atrodo it voverės narvelyje uždarytos tokių salelių darbuotojos, kurių veikla – dažyti nagus, krapštytis nosį ar kitaip „užmušinėti“ laiką – niekaip nesiderina su produktų vertės auginimu“, - pasakoja pašnekovas.
Jei prekybos centro valdytojas žino, kad po 5 ar 10 metų jis norės pritraukti garsius, tarptautinius prekės ženklus, jis pradės jau dabar atrinkinėti, kokius prekybininkus galima įleisti po savo pastato stogu, o kuriuos geriau palikti už durų. Tuo tarpu Lietuvoje ilgalaikius planus dažniausia nustelbia pelno „čia ir dabar“ troškimas.
Net labiausiai patyrę prekybininkai ilgainiui patenka į „kainų liūną“ - nebegalint pritraukti pirkėjų pridėtine verte, tenka vis drastiškiau mažinti kainas.
Dėl tokios situacijos rinkoje būtų labai sudėtinga įsikurti užsienio prekybos centrams, kurie taiko ne kainų, o vertės strategiją.
„Tokie projektai atsiperka per daugiau nei dešimt metų, ir per tą laikotarpį išaugus konkurencijai, viskas pasikeičia. Užsieniečiai yra labai toliaregiški ir investuoja į ilgalaikį konkurentabilumą apgalvodami net, kaip reikės pakeisti plyteles alėjoje po kelių dešimčių metų.
To nepasakysi apie vietinius verslininkus, kurių planavimo horizontas nėra taip toli, todėl pasiekiamas didesnis kainodaros agresyvumas. Todėl Lietuva tampa sudėtinga žaidimo aikštele užsienio investuotojams“, - teigia L. Mituzas.
Miesto ir prekybos centro santykis
Kauno gyventojai ir svečiai turbūt dar atsimena, kai beveik miesto centre atidarytas „Akropolis“ ištuštino Laisvės alėją – dalis prekybininkų persikėlė į naują traukos centrą, o dalis tiesiog uždarė ir paliko nebelankomas parduotuves.
Dabar Laisvės alėja po truputį atgyja, joje atsidaro naujų parduotuvių. Tačiau kas nutiktų, jei netoliese atsirastų dar keli patrauklūs objektai, taip kaip tai yra Vilniuje?
Anot L. Mituzo, Vilniaus pagrindinė prekybos gatvė – Gedimino prospektas – nepastebimai merdi. Šiuo metu didžioji dalis pirkėjų (ir jų pinigų) tenka didiesiems prekybos centrams.
„Jeigu pačiame miesto centre neišgyvena prekybos centras, tai blogas ženklas. Dauguma tarptautinių tinklų, ateidami į Lietuvą, pirmiausia nori būti pagrindinėje gatvėje. Bet Vilniuje jie visi atsiduria prekybos centruose“, - nurodo L. Mituzas.
Nesunku susigaudyti, kad jo minimas prastai gyvenantis prekybos centras - „Gedimino 9“, kurį per pastaruosius metus bent kelis kartus bandė parduoti savininkai.
Taip pat galima atsiminti į Lietuvą ateinančio garsaus prekės ženklo H&M pavyzdį - šio prekybos drabužiais tinklo parduotuvės visuomet įsikuria pagrindinėse miestų gatvėse, o Lietuvoje H&M atsidarys keliuose prekybos centruose.
Prabangiose miesto vietose esančios parduotuvės dažniau veikia kaip atstovybės, kurios pačios uždirba menkus pinigus arba yra nuostolingos ir išlaikomos kitų to paties tinklo parduotuvių.
Žinoma, prekybos požiūriu silpnas miesto centras nėra prekybos centrų kaltė – labiau reiktų domėtis, ką daro (ar, greičiau, ko nedaro) miesto valdžia, kad paverstų pagrindines prekybos gatves patraukliu objektu verslui ir pirkėjams.
Didžiausi pasaulyje prekybos tinklai
Pateikiame interneto portalo businessinsider.com sudarytą penkiolikos didžiausių prekybos tinklų sąrašą (pajamų didėjimo tvarka):
15. „Groupe Auchen“, Prancūzija. Pardavimai 2010 metais: 55,2 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veikia 13 valstybių.
14. „Seven & i Holdings“, Japonija. Pardavimai 2010 metais: 57 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 18 valstybių.
13. CVS „Caremark“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 57,3 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 1 valstybėje.
12. „Rewe Group“, Vokietija. Pardavimai 2010 metais: 61,1 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 13 valstybių.
11. „Target Corp“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 65,8 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 1 valstybėje.
10. „Aldi“, Vokietija. Pardavimai 2010 metais: 67,1 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 18 valstybių.
9. „Walgreen“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 67,4 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 2 valstybėse.
8. „Home Depot“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 68 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 5 valstybėse.
7. „Costco“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 76,3 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 9 valstybėse.
6. „Schwarz Unternehmenstreuhand“, Vokietija. Pardavimai 2010 metais: 76,3 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 9 valstybėse.
5. „Kroger“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 82,2 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 1 valstybėje.
4. „Metro“, Vokietija. Pardavimai 2010 metais: 89 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 33 valstybėse.
3. „Tesco“, Didžioji Britanija. Pardavimai 2010 metais: 92 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 13 valstybių.
2. „Carrefour“, Prancūzija. Pardavimai 2010 metais: 120 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 33 valstybėse.
1. „Wal-Mart“, JAV. Pardavimai 2010 metais: 419 mlrd. JAV dolerių, parduotuvės veika 16 valstybių.
* * *
Didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų („Iki“, „Norfa“, „Rimi“ ir „Maxima“) bendras parduotuvių skaičius 2012 m. pabaigoje buvo 645. Jų bendra apyvarta 2012 m. sudarė 9 mlrd. Lt.
