„Žiauru. Žemė tiesiog grobstyte grobstoma”, – sakė 33 metų latvis Pėteris Bitė. Bauskės rajone vyras turi pienininkystės ūkį „Jumis”. Pieną iš jo superka kooperatyvas „Piena celš”, o per jį dalis šios žaliavos pasiekia ir Lietuvos įmonę „Rokiškio sūris”.
Dirbamosios žemės stygiumi skundžiasi ir Lenkijoje ūkininkaujantys lietuviai, rašo „Lietuvos rytas”.
Paskolą aptirpdė infliacija
Anot P.Bitės, Latvijoje ūkininkai, kurie yra susivieniję į kooperatyvus, dažniausiai už pieną gauna daugiau nei parduodami pavieniui. Mat kooperatyvai stengiasi parduoti perdirbėjams pieną kuo palankesnėmis kainomis. Arba, kaip kad šiuo metu „Piena celš”, patys perdirba didžiąją dalį pieno.
„Jumis” ūkyje auginama 560 galvijų, iš jų maždaug pusė – melžiamosios karvės. Kviečiai sėjami ir kertami pašarams, kas lieka – parduodama.
„Esu ir direktorius, ir veterinarijos gydytojas, o jei prireikia – ir mechanizatorius”, – šyptelėjo Pėteris. Buvusio kolūkio fermas jis įsigijo prieš 9 metus studijuodamas ketvirtajame veterinarijos kurse.
„Ėmiau paskolą. Tuo metu man tai buvo žvėriški pinigai.
Dabar, kai skolą grąžinau, suma neatrodo tokia milžiniška, nes infliacija ją apkarpė”, – kalbėjo P.Bitė.
„Jumis” ūkyje dabar dirbama 1100 hektarų žemės, tačiau iš jos tik 360 hektarų yra savos. Visa kita nuomojama.
Neturi garantijų
„Latvijoje nėra laisvos valstybinės žemės, todėl nuomotis ją tenka iš daugybės savininkų. Nėra saugumo, nėra jokios garantijos, kad jie ryt poryt neužsimanys jos parduoti. Tai nuolat vyksta”, – sakė ūkininkas.
Jo teigimu, ūkio plėtra Latvijos žemdirbiams – pati jautriausia vieta. Mat iki šiol žemę pirko bet kas, kas tik to užsimanė. Ir tik pastaruoju metu vyriausybė pradėjo sukti galvą, ko griebtis.
Pradėta rengti įstatymą, kuriame stengiamasi įtvirtinti nuostatą, kad savininkas, sumanęs parduoti žemę, pirmiausia ją pasiūlytų ją besinuomojančiam ir dirbančiam ūkininkui, po to – kaimynams ir tik tuomet – tiems, kurie atsiduria eilės gale, pavyzdžiui, užsieniečiams.
„Valdžia vėluoja. Tuos teisės aktus reikėjo priimti prieš 10 metų”, – pratarė P.Bitė.
Užsieniečiai Latvijoje šeimininkauja kaip namie.
Jie ateina nešini dideliais investicijų portfeliais. Visa bėda, kad dažnai žemės darbuose jie nieko nenusimano. Dirba bet kaip ir išeina šnipštas.
„Pernai aš iš Latvijoje ūkininkavusių danų pats nusipirkau žemės. Jie dirbo, bet jiems nesisekė. Viena – prisigaudyti teorinių žinių, kas kita pačiam arti ir sėti”, – sakė P.Bitė.
Šeimininkauja svetimi
Žemės nuomos kainos Latvijoje sukasi apie 35–50 latų (175–250 litų) už hektarą.
Už našią žemę, kaip ir Lietuvoje, nuomojantis tenka kloti 100 latų (500 litų).
Geros našios žemės hektaras Latvijoje kainuoja 4000 latų (apie 20 tūkst. litų) – maždaug 6–8 tūkst. litų daugiau nei Lietuvoje. Vidutinė kaina, už kurią šiuo metu Latvijoje perkama ar parduodama žemė, – apie 1500 latų (7500 litų).
Užsieniečiai perka ją tam, kad pasipelnytų iš kainų skirtumo? „Kaip kurie, – sakė P.Bitė. – Tenka nuomotis šiek tiek žemės iš amerikiečių investicijų fondo. Jis kadaise ją supirko, palaikė, o dabar parduoda dalimis, dažniausiai pakeitęs paskirtį – statyboms. O tokių sklypų kainos – daug didesnės.”
Tačiau yra vokiečių bei danų, kurie Latvijoje nupirktą žemę dirba. Jos prekybos schema tokia pat kaip ir Lietuvoje.
Žemė perkama per Latvijos piliečių įsteigtas bendroves, kurių pagrindiniai akcininkai yra užsieniečiai.
„Tokiu būdu mes, latviai, praradome daugybę žemės.
Ypač daug netekome ir miškų – juos supirko Švedijos bei kiti užsienio fondai”, – neslėpė nuoskaudos P.Bitė.
Ūkininkai pinigų negavo
Pasak P.Bitės, tiesioginės išmokos (subsidijos) latviams ūkininkams – dar viena neišgydyta nuospauda: „Palyginti su lietuviais, mūsų padėtis daug prastesnė. Taip ir bus.”
Latvijos ūkininkams neskiriama nė pusės tiesioginių išmokų Europos Sąjungos vidurkio – jos tesiekia 42 proc. jo.
„Buvo blogai, tapo dar blogiau, nes mūsų vyriausybė nieko neišsiderėjo. Mes juk visi su lietuviais, estais dirbame vienoje rinkoje. Bet latviai kaip buvo, taip ir liko paramos uodegoje”, – kalbėjo ūkininkas.
Latvijos, kaip ir Lietuvos, vyriausybė kalba apie ES paramą, kuri bus skirta žemės ūkio produktams gaminti – žaliavai perdirbti. Anot Pėterio, tai nėra prasta žinia. Mat iki šiol ES paramą kaimo plėtrai prarydavo stambūs ūkiai. O mažieji, kurie laikė iki 30 karvių, negavo jokios paramos.
Latvijoje yra daug smulkių pieno ūkių ir jie nenuostolingi.
Iki šiol jie negalėjo pretenduoti į jokius paramos fondus. Tai, anot Pėterio, didelė neteisybė.
Lenkai skolinasi drąsiau
Ties Seinais bei Punsku ūkininkaujantys Lenkijos lietuviai verčiasi pienininkyste. Kone visi dirba apie 35–50 hektarų žemės ir laiko, nelygu ūkio dydis, po 40–100 karvių.
„Palyginti su Lietuvos žemdirbiais, kurie dažniausiai dirba 200–300 hektarų, mūsų ūkiai labai maži. Dirbame 52 hektarus žemės, tarp jų – ir nuomojamos. Tiek turint galima išlaikyti apie 110 galvijų”, – sakė Punsko valsčiaus Kampuočių kaime ūkininkaujanti Dalia Puzauskienė.
Šeimynykščiai ūkyje patys nudirba visus darbus.
Šiemet ūkininkė įsigijo šienainio presą, tad dalis šienapjūtės rūpesčių atkrito.
„Pirkome presą už paskolą, kaip ir kitus žemės ūkio padargus. Negalėjome gauti ES paramos, nes viršijome pieno kvotą.
Lenkai remia silpnesnius ūkininkus. Mes – prie stipresnių, nes esame pajėgūs išlaikyti 60 melžiamųjų karvių ir jų prieauglį”, – pasakojo Dalia.
Lenkijos, kaip ir Lietuvos, pieno ūkius šiemet atgaivino pakilusi pieno supirkimo kaina.
„Dabar ji – labai gera. Tad lengviau atiduoti paskolą. Be to, įsigijus technikos, darbo našumas pakilo. Tad sutaupome, nes nebereikia samdyti žmonių ir mokėti algų”, – kalbėjo ūkininkė.
Ūkį juodu su vyru perėmė iš jo tėvų. Paėmę paskolą, neseniai pasistatė naujus tvartus.
Anot Dalios, taip jau yra, kad ūkininkaujant viena paskola veja kitą. Tačiau iš pieno jau galima pragyventi. Jį ūkininkai tiekia vienam didžiausių Lenkijos kooperatyvų „Mlekpol”, kuris pats gamina pieno produktus.
Paramos sulaukti sunku
Maždaug iš dviejų dešimčių Seinų bei Punsko krašto ūkių ranką ES paramos link yra ištiesęs vos vienas kitas.
Kad ją gautų, ūkininkai turi sukurti tokius verslo planus, jog patiems tai padaryti be konsultantų pagalbos neįmanoma.
Pasak kalbintų Lenkijos lietuvių, paramos reikalavimai – labai painūs. O konsultantams padirbėjus iš paramos ne kažin kas lieka.
Plėsti ūkių taip pat neįmanoma. Įsigyti žemės galima nebent iš bankrutavusių ūkininkų, tačiau tai retenybė. Todėl Lenkijoje žemės ūkio paskirties žemė – ypač brangi: už hektarą prašoma per 30 tūkst. zlotų (apie 25 tūkst. litų).
Tokia situacija naudojasi ir mūsų šalies nekilnojamojo turto agentai, siūlydami arčiau sienos ūkininkaujantiems Lenkijos lietuviams žemių įsigyti Lietuvoje.
Netoli Lietuvos sienos, maždaug per porą kilometrų nuo Lazdijų rajono nutolusiuose Paliūnuose ūkininkaujanti Daiva šiemet pasistatė naujus tvartus bei karvių melžyklą. Tam ji paėmė 1 mln. zlotų (maždaug 83 tūkst. litų) paskolą, kurią teks grąžinti per 15 metų.
Pasak Daivos, už paskolą ji moka 2 proc. metinių palūkanų, dar 2 proc. dengia valstybė.
„Mes vieni paskutinių paskolą gavome tokiomis sąlygomis. Palūkanos padidėjo ir dabar jau ūkininkams tenka mokėti 4 procentus”, – sakė ūkininkė.
Jos teigimu, bankas nereikalavo įkeisti naujų pastatų. Tačiau išmėsinėjo verslo projektą (ar ūkis bus pajėgus atiduoti paskolą) ir iškėlė sąlygą – didinti ūkio produktyvumą. O tam reikėjo ir bandą padidinti, ir ganyklas išplėsti. Šeima tai padarė išsinuomodama žemės Lietuvoje.
„Šiuo metu melžiame dvigubai daugiau nei pernai – 80 karvių. Turime ir mėsinių galvijų.
Kol kas už pieną mokama neblogai. Bet niekas negarantuoja, kad po metų pieno supirkimo kaina nenusmuks.
Kol kas bankui mokame tiktai palūkanas, o kitąmet kas mėnesį jam teks atriekti po 13 tūkst. zlotų”, – sakė moteris.
Kooperatyvas, kuriam ūkis tiekia pieną, sudarė ilgalaikę sutartį. Bet, skirtingai nei Lietuvoje, sutartyje pieno kaina nėra fiksuojama. Anot ūkininkės, sutartis garantuoja, kad pieną kooperatyvas tikrai pasiims.
