Lietuvos verslininkai kasdien praranda maždaug po 120 tūkst. litų vien dėl to, kad Rusija nebeperka lietuviškos kiaulienos.
Negana to, nuo lietuvių bando nusisukti ir lenkai, kuriems mūsų kiaulių augintojai parduodavo kone pusę užaugintų gyvulių.
Kaip suvaldyti užkratą ir atgaivinti prekybą? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus šiandien galvas surems Europos Komisijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Estijos specialistai.
Pasak VMVT direktoriaus J.Miliaus, dabar svarbiausia – pastoti marui kelią ir sustyguoti prekybos tarp ES ir Rusijos veiksmus.
– Kaip vertinate nuostolių patiriančio Lietuvos verslo situaciją? – paklausėme J.Miliaus.
– Kiaulių augintojai ir veislines kiaules, ir skerdieną be trukdžių gali parduoti visoje ES. To negali daryti tik tie ūkiai, kurie yra patekę į ekstremalią zoną, – esantys Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonuose ir Druskininkų savivaldybėje. Bet juose stambiųjų ūkių ir tėra vienas kitas.
Eksportui Vakarų kryptimi nėra jokių apribojimų. Tačiau girdėjau ir tai, kad lenkai nenori pirkti lietuviškų paršelių.
Jei kaimynai ir aiškina, kad prekiauti su Lietuva jiems uždrausta, tai – netiesa.
Kalbėjau su Lenkijos veterinarijos tarnybos vadovais. Jie patikino, kad niekam nėra uždraudę pirkti lietuviškų kiaulių ar skerdienos.
– Gamtosaugininkai nepritaria planams iššaudyti šernus ir įtarinėja medžiotojus – esą jie ne tik šernams sušeria maisto atliekas, bet ir prisiperka Kenijoje gaminamų pašarų ir taip atgabeno maro užkratą iš Afrikos.
– Tai – pramanas. Niekas šernams pašarų iš Afrikos neveža. Medžiotojai nebent nusiperka Ukrainoje užaugintų kukurūzų.
Be to, Ispanijoje esančioje laboratorijoje papildomai atlikti mūsų sumedžiotų šernų tyrimai patvirtino, kad afrikinio kiaulių maro virusas toks pat, koks plinta Rusijoje ir Baltarusijoje.
– Rusijos atstovas ES Vladimiras Čižovas prakalbo, kad apie afrikinį kiaulių marą Lietuvoje buvo žinoma daug anksčiau, nei tai buvo oficialiai paskelbta. Jie esą žinojo, kad Lietuvoje gaišta šernai.
– Miškai pasienyje su Baltarusija pelkėti. Gruodis buvo šiltas, todėl patekti į tas pelkes nebuvo jokių galimybių. Tik tuomet, kai sausio pradžioje pelkės užšalo, pradėjome žvalgyti tuos miškus.
Radome nemažai kritusių šernų, bet ištirti jų buvo nebeįmanoma – jie buvo supuvę.
Tai vertė sustiprinti šernų stebėseną ties Baltarusijos siena esančiuose miškuose. Iš antroje sausio pusėje nušautų šernų maro užkratas buvo aptiktas dviejuose iš jų.
Štai tuomet ir išplatinome informaciją apie aptiktą ligos židinį.
– „Kalesnykų“ klubo medžiotojai praėjusį savaitgalį savo medžioklės plotuose rado senokai nugaišusių šernų.
Ar tai – prasta žinia?
– Tai – tos pačios problemos. Tiesiog dabar galima įeiti į pelkes, o anksčiau nebuvo neįmanoma to padaryti.
– Lietuva kovai su maru iš Briuselio prašo 70 mln. litų. O kas bus, jei ES neskirs pinigų? Premjeras prasitarė, kad ieškos „vidinių rezervų“.
Ar ištikta bėdos Lietuva neliks viena?
– Tikimės, kad taip nenutiks.
Parengėme prevencinių priemonių sąrašą – prašydami paramos jį pateikėme Europos Komisijai.
Būtų gerai, kad visos ES šalys, kurios ribojasi su Baltarusija ar Rusija, taip pat neignoruotų apsisaugojimo priemonių. Kas iš to, jei mes vieni, nors ir smarkiai vėluodami, ties siena su Baltarusija suręstume tvorą?
Jeigu vieni įgyvendinsime visas maro prevencijos priemones, o kitos šalys to nedarys, suvaldyti ligą bus sunku. Juk jis gali patekti, tarkime, iš Baltarusijos į Lenkiją.
Maras nesibaigė nei Rusijoje, nei Baltarusijoje. Jei nuslopinsime židinį, kas garantuos, kad užkratas iš naujo nebus atneštas?
Privalome pasitelkti ir mokslininkus – būtina galvoti, kaip sukurti vakciną nuo šio maro.
Be to, tada, kai užklumpa ligos, negali būti jokio politikavimo. Būtina užgniaužti principus. Privalome visi kartu sutarti, kaip įgyvendinti visas prevencijos priemones. Kitaip maras jau rytoj gali atsirasti bet kurioje kitose ES šalyje.
