Žodžiu, visi tie, kurie neturi oficialios darbo sutarties arba iš viso nedirba. Kaip jiems sekasi gyventi represijų laikotarpiu, mėgino sužinoti laivai samdoma žurnalistė Jekaterina Lušnikova, kurios straipsnis publikuojamas britų leidinyje „Open Democracy“.
Aš – veltėdis
Pasirodo, kad beveik visi mano draugai Baltarusijoje yra veltėdžiai. Bet ir aš 10 metų niekur oficialiai nedirbu. Parašiusi prašymą, kad „išeinu savo noru“, 2004 metais palikau „Komsomolskaja pravda“ redakciją. Tai nutiko po teroristinio akto Beslane ir gubernatoriaus rinkimų atšaukimo. Kartu su rinkimais Rusijoje kažkaip nepastebimai atšaukė žurnalistiką, pakeitę ją propaganda ir pornografija.
Prisimenu šventinį „Komsomolkos“ numerį: nuogas Vladimiro Putino torsas pirmame puslapyje ir Rusijos aktorių krūtinių konkursas – paskutiniame. Po to, kai konkurse nugalėjo aktorės Nonos Mordiukovos krūtinė, žurnalistės karjerai „Komsomolskaja pravda“ padėjau tašką.
Netikėtai sau pačiai, dirbdama laisva žurnaliste užsienio žiniasklaidos priemonėse, tapau „užsienio agente“. Kartą Kirovo federalinės saugumo tarnybos viršininkas, dalyvaudamas vienoje vietinio televizijos kanalo laidoje, pavadino mane CŽV sąmokslo Kirove organizatore. Aš nemiegojau visą naktį, rinkau daiktus ir ruošiausi areštui. Mano nuostabai, kitą dieną manęs nesuėmė. Ir kitą dieną – taip pat. Panašu, kad FST darbuotojai irgi mėgsta pajuokauti...
Nuo kuklių savo žurnalistinių honorarų mokėjau mokesčius ir laikiau save padoria visuomenės piliete. Tik neseniai sužinojau, kad esu „socialinis parazitas“ ir su manimi reikia kovoti.
Ką sugalvojo Šurikas
Atradimas mane ištiko Minske, mažoje mano draugo disidento virtuvėje. Skelbti jo vardo dėl saugumo sumetimų nesiruošiu, nes Baltarusijos saugumo departamentas juokauti nemėgsta. Disidentu mano draugas tapo dar sovietiniais laikais ir nuo to laiko kovojo su bet kokiais „antiliaudiniais“ režimais. Tiesa, režimai labai nesiskyrė – pastaruosius dvidešimtį metų šitą šalįvisada valdė buvęs kolūkio pirmininkas Aliaksandras Lukašenka.
– Tu žinai, ką dar sugalvojo Šurikas? – pasidomėjo mano draugas, pjaustydamas svogūną salotoms. – Dabar kiekvienas, kuris oficialiai nedirba, turės mokėti specialų mokestį valstybei, kitu atveju bus areštuotas.
Rasti „dekretą apie veltėdžius“ „Google“ paieškoje nesunku. Remiantis šiuo dekretu, kiekvienas, kuris dirbo mažiau kaip 183 dienas per metus, turės susimokėti 3 mln.600 baltarusiškų rublių (arba 250 dolerių). Nemokantis šio mokesčio gali būti nubaustas nuo 360 tūkst. iki 720 tūkst. baltarusiškų rublių (nuo 25 iki 50 dolerių) bauda arba areštuotas ir nusiųstas dirbti visuomenei naudingus darbus. Areštuotas asmuo turės valyti šaligatvius, tualetus arba, kaip kažkada poetas Josifas Brodskis, dirbti žemės ūkyje.
„Veltėdis“ J.Brodskis buvo nubaustas 1964 metais ir sovietinio teismo sprendimu kartu su kriminaliniais nusikaltėliais išsiųstas į Archangelsko sritį. Poetas buvo įdarbintas miškų ūkio įmonėje „Daniloskij“. Jo uždavinys buvo išversti akmeninius riedulius, kurie likdavo po miško kirtimo. Už tai jam mokėjo 12 rublių per metus. Po 10 tremties metų J.Brodskis emigravo į Vakarus ir 1987 metais tapo Nobelio premijos laureatu.
Tarp kitų žinomų sovietinių veltėdžių – disidentai Andrejus Amalrikas ir Aleksandras Ogorodnikovas, aktorius Nikolajus Godovikovas, vertėjas iš ivrito Josifas Begunas. Veltėdyste buvo apkaltinti rašytojai Vladimiras Voinovičius ir Levas Kopelevas, istorijas Rojus Medvedevas ir filosofas Aleksandras Zinovjevas. Bet jiems pavyko išvengti bausmės, nes jie paspruko į užsienį.
– Aš pats pagalvoju apie Rusijos pilietybę, — užsisvajojo mano draugas. — Juoba kad čia aš neturiu teisės gauti normalios pensijos. A.Lukašenkos patvarkymu Baltarusijoje neįskaitomas stažas, sukauptas iki to laiko, kai jis tapo prezidentu. O kito stažo aš beveik neturiu...
— O kada jūs paskutinį kartą oficialiai dirbote?
— Prieš penketą metų dirbau mokytoju. Tačiau sužinoję, kad aš esu A.Lukašenkos priešininkas, mane paprašė skubiai išeiti.
— O kaip jie sužinojo, kad jūs esate A.Lukašenkos priešininkas? Mokykloje jūs vedėte politines diskusijas?
— Ką jūs! Aš mokiau vaikus baltarusiškų dainų. Ir iš karto sukėliau įtarimų. Mane pradėjo sekti. Galų gale apkaltino, kad aš užsidarau su vyresniųjų klasių mokiniais. Dabar aš negaliu įsidarbinti net kiemsargiu. Tai yra, dirbti negalima ir nedirbti taip pat negalima?!
Svogūną pjaustančio draugo akyse pasirodė ašaros, bet regis, ne tik nuo svogūno.
Kas nedirba, tas nevalgo!
Šeštadieninė Baltarusijos televizijos vakarinių žinių laida buvo skirta respublikinei šeštadieninei talkai.
Baltarusijos prezidentas triūsė vaikų poliklinikos statybų aikštelėje. A.Lukašenka kartu su sūnumi Kolia liejo cementą ir įvykdė dvigubą normą. Vyriausybės ir parlamento nariai taip pat neliko be darbo: ministras pirmininkas Aliaksandras Kobiakovas žvyro karjere sodino pušis, Minsko vykdomojo komiteto pirmininkas Semionas Šapiro statė paukščių fabriką Novašino kaime, Nacionalinės Asamblėjos Atstovų Rūmų deputatai sostinės Hugo Chávezo parke sodino medžius.
— Šiandien, neatlygintino darbo dieną, negalima nepaminėti dirbančiųjų! — vilkėdamas darbo kombinezoną ir pozuodamas prieš televizijos kameras korespondentams pareiškė A.Lukašenka. — Taip, dekretas apie veltėdžius sukėlė visuomenėje atgarsį. Bet aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas dirbantis žmogus jam pritars! Todėl, kad ne itin malonu, kai tu dirbi nuo ryto iki vakaro ir galvoji, kaip pamaitinti šeimą, o kai kurie iš viso nepersistengdami važinėja “Lexus“ ar BMW, nesumokėdami į valstybinę kasą nei kapeikos! O ką, kas nors man nepritaria? Tai kalbėkite, nesėdėkite kaip pelės po šluota!
Korespondentai nusijuokė, tačiau niekas prieštarauti neišdrįso. Nesutikti su Batka Baltarusijoje rizikuoja tik bepročiai, ligoniai ir alkoholikai.
— Ar galima gyventi geriau, nei mes gyvename? — nuoširdžiai paklausė traktorių gamyklos darbuotoja. Mes susipažinome viešojo transporto stotelėje. Ji buvo apsirengusi kaip bet kuri tipinė minskietė, kuri apsiperka vietos universalinėje parduotuvėje. Ilgas rudas paltas, į mažus tankus panašūs juodi bateliai ir žolės žalumo gėlėta skarelė, kuri sukelia prisiminimus apie ganyklą. Moters krepšelyje buvo galima įžiūrėti pieną, buteliuką aliejaus, baltą duoną ir maišelį su bulvėmis.
– Taip, mes, baltarusiai – bulviniai. Bulvė yra, ko daugiau bereikia? Brangių produktų aš neperku, nes tai, kas brangu, kenkia sveikatai.
— O ką jūs manote apie įstatymą apie veltėdžius?
— Įstatymas absoliučiai teisingas! Tegul kas nedirba, tas nevalgo! Batka viską teisingai nusprendė! Aš visada už jį balsuoju! Tiesa, daugelis jį keikia už tai...O aš taip galvoju: jis jau prisivogė, o kitas ateis – vėl vogs! Tai ar reikia ką nors keisti?
Kartu su traktorių gamyklos darbininke mes važiavome autobusu iki metro stotelės. Važiavome įprastai – be bilieto, nes baltarusiai mano, kad pirkti bilietus – blogas tonas. Netikėtai mano dėmesį patraukė skambus moteriškas balsas, atskriejęs iš kito autobuso salono galo. Ten sėdėjo vidutinio amžiaus moteris su senučiu pilku paltu ir gėlėmis papuošta skrybėle. Neaišku, ar ji diskutavo pati su savimi, ar kreipėsi į tautą: “Baltarusiai! Kolūkiečiai kolūkiuose badauja, melžėjos negali melžti savo karvių. Jie dirba be pinigų ir laisvadienių! Šalis žūsta! O Lukašenka gyvena kaip karalius! Reikia išeiti į gatves, reikia tarti savo žodį, baltarusiai.“
Baltarusiai, tarp kurių buvo ir traktorių gamyklos darbininkė, spausdami vienas kitą pradėjo trauktis į kitą autobuso salono galą. Artimiausioje stotelėje daugelis keleivių išlipo. Tie, kurie liko, apsimetė, kad negali atitraukti akių nuo pro langus skriejančio peizažo. Keista pilietė, nepaliaudama kviesti į pasipriešinimo kovą, išlipo Nepriklausomybės prospekte. Ji buvo palydėta išraiškingais žvilgsniais.
— Pas mus čia tikra diktatūra! — pašnibždėjo man Nacionalinio meno muziejaus, kur aš užsukau pasigėrėti Baltarusijos meno šedevrais, tarnautoja. Paaiškėjo, kad ji mano kraštietė, kilusi nuo Uralo. Išsikalbėjome.
— Žinote, gyvenu čia porą metų, bet jaučiuosi visiškai svetima, su niekuo nesusidraugavau. Baltarusiai bijo su manimi bendrauti, bijo, kad ką nors leptelėsiu, ir jie turės nemalonumų. Jis mirtinai visus įbaugino, — ponia pakėlė akis į karine uniforma apsirengusio A.Lukašenkos portretą. — Čia už nereikalingą žodį gali ne tik darbą, bet ir laisvę prarasti! Juk žmonės vidury dienos dingsta, gali išeiti ir negrįžti.
Dama neramiai persižegnojo ir palinkėjo man kuo greičiau grįžti į Uralą.
Gyvenimas šaldytuve
– Žmogaus teisių reikalai Baltarusijoje truputį pagerėjo, — patikino opozicionierius, vienas iš opozicinio judėjimo „Judėjimas už laisvę“ lyderių Alesius Logvinecas. Mes susitikome „Judėjimo“ būstinėje, kuri įsikūrusi Nepriklausomybės aikštėje. — Žmonės jau nedingsta. Mažiau areštų. Šiuo metu Baltarusijoje yra tik penki politiniai kaliniai: buvęs kandidatas į prezidentus Nikolajus Statkevičius ir anarchistai.
– Ar galima teigti, kad Rusijos grėsmė sutaikė opoziciją su A.Lukašenka?
— Iš dalies taip. Nes apie kokią kovą dėl valdžios ar žmogaus teises galima kalbėti, kai egzistuoja pavojus prarasti nacionalinę nepriklausomybę? Taip, mes visą šį laiką gyvenome kaip šaldytuve, įšaldyti sovietinėje epochoje. Bet šaldytuvą, jei jis yra, galima atitirpdyti. O jeigu jo nebus? Jeigu Putinas atvyks pas mus su tankais ir žaliais žmogeliukais?
— O kas bus, jeigu Putinas atvyks pas jus su tankais ir žaliaisiais žmogeliukais? —pasmalsavau aš.
– Jūs nustebsite, bet 50 proc. gyventojų tam neprieštaraus, — su šypsena atsakė opozicionierius. — Dauguma, ypač vyresnioji karta, išauklėta sovietine ir rusiška dvasia. Aš jums taip pasakysiu: Baltarusijoje neužteks baltarusių. Metais, šimtmečiais, nuo caro iki sovietinių laikų naikino mūsų tautines vertybes. Baltarusiai pradėjo gėdytis patys savęs, savo kalbos, savo kultūros. Jie stengėsi būti rusais, o galų gale tapo niekuo. Žmonėmis be savo istorijos, be tautinių tradicijų, be kalbos. Aš – baltarusis, negaliu ateiti į vaistinę ir nusipirkti vaistų, kurių instrukcija būtų gimtąja kalba.
Iki tol ramus ir santūrus opozicionierius ėmė kalbėti vis garsiau ir jaudintis. Nejučiomis jis prabilo baltarusiškai ir pradėjo mosuoti rankomis. Jausdama, kad dabar man asmeniškai teks atsakyti už šimtametę baltarusių priespaudą, paskubėjau pakeisti temą.
— Jūs turbūt veltėdis?
— Aišku, aš parazitas, išlaikytinis, — pradėjo juoktis A.Logvinecas. — Dabar taip skamba baltarusiškai. Oficialiai aš esu bedarbis, gyvenu iš to, ką uždirbu versdamas ir redaguodamas knygas. Visas pajamas deklaravau. Taip, aš ketinu mokėti mokesčius. Nes jeigu nesumokėsiu, man teks sėsti į kalėjimą penkiolikai parų. O tada jau už kalėjimą teks mokėti.
— Už kalėjimą teks mokėti iš savo kišenės? — nustebau.
— O ką jūs galvojate? Tai paaiškina, kaip veikia Baltarusijos režimas. Jeigu sėdai į kalėjimą, mokėk! Juk kalinį reikia išlaikyti – maitinti, girdyti, apklausti, kartais mušti.
— Kiek šis malonumas kainuoja?
— Nedaug. Jeigu neklystu, apie 100 tūkst. baltarusiškų rublių (7 dolerius) per dieną. Beje, už mitingus, piketus ir eitynes mes taip pat turime mokėti. Štai, pavyzdžiui, už akciją „Černobylio būdas“ neseniai sumokėjome 13 661 tūkst. rublių (958 dolerius). Tai milicijos, ugniagesių, greitosios medicinos pagalbos „aptarnavimas“. Beje, kviečiu ir jus. Bet dėl visa pikta prigriebkite su savimi rusišką pasą. Jeigu jus areštuos, tikiuosi, Rusijos konsulas įsikiš.
Nežinau, ar tai buvo pokštas, o gal tame pokšte – dalis tiesos, todėl su savimi pasiėmiau visus dokumentus: du pasus ir du žurnalisto pažymėjimus.
Černobylio būdas
„Černobylio būdas“ Baltarusijoje priminė Michailo Gorbačiovo perestroikos laikų mitingų atmosferą. Epocha, kuri, palikusi tik liūdesį, seniai apleido Rusiją, čia, panašu, ką tik prasidėjo.
Baltarusiai laukė permainų ir nebijojo nukentėti dėl savo įsitikinimų. Nepriklausomybės prospekte, aikštelėje prieš kino teatrą „Oktiabr“, susirinko pačių įvairiausių įsitikinimų žmonės: nacionalistai su raudonai baltomis Liaudies Respublikos vėliavomis, anarchistai su plakatais už „socializmą su žmogiškuoju veidu“, Černobylio avarijos likvidatoriai su plakatu „Černobylis – mūsų skausmas“.
Viena moteris atėjo su šuneliu ir plakatėliu „Kuzios gaila“, kita rinko pinigus ir politinius kalinius palaikančius parašus. Lape reikėjo nurodyti ne tik pavardę, bet ir adresą bei paso duomenis. Asmeniškai aš už nieką nepasirašyčiau, nes jau rytoj gali aplankyti KGB darbuotojai.
– Ar jūs nebijote? — paklausiau skrybėlėto pono, kuris pečius kaip pelerina buvo apsigaubęs raudonai balta Baltarusijos vėliava.
— Tegul mūsų bijo, ponia!
— Kodėl ponas dalyvauja akcijoje?
— Aš likvidavau Černobylio atominės elektrinės avariją. Ir vis dar kažkodėl gyvas... Tačiau daugybės mano draugų jau nėra tarp gyvųjų... Atėjau juos pagerbti.
— Ar tiesa, kad Baltarusija panaikino lengvatas Černobylio AE avarijos likvidatoriams?
— Lukašenka sako – nėra pinigų. Jis turi pinigų tik ledo ritulio žaidėjams. Rusijoje moka, o pas mus – ne. O juk mes labiausiai nukentėjome. Didelės teritorijos iki šiol laikomos radioaktyvia zona. Bet ten tyliai renka grybus, uogas ir parduoda miestuose. Šalia tos zonos – kolūkiai, laukai, ganyklos, o kur jie paskui tą pieną, bulves parduoda? Čia, Minske. O dabar dar ruošiasi kartu su Rusija statyti naują atominę elektrinę. Dieve, gelbėk Baltarusiją.
Išsirikiavę į koloną, išskleidę raudonai baltas vėliavas, plakatus ir transparantus: „Černobylis – negyjanti žaizda“, „Astravas – Černobylio draugas“, „Ne – Rusijos atominei grėsmei“, demonstrantai pajudėjo į Minsko centrą. Kartkartėmis kas nors sušukdavo: „Tegyvuoja Baltarusija!“ ir jam antrindavo daugiabalsis choras.
— Baltarusiams leidžiama surengti tris akcijas per metus, „Černobylio būdas“ – viena iš jų, — paaiškino vienas iš opozicijos lyderių, buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Vitalijus Rimaševskis. — Paprastai tokios akcijos neišvaikomos. Juoba dabar, kai Batka stengiasi nesipykti su Vakarais.
— Trys akcijos? O jeigu bus surengta ketvirtoji?
— Iš karto išvaikys, net jeigu tai vieno žmogaus piketas. Nesismulkins, sumuš.
— Jus mušė?
– Aišku! — linksmai atsakė buvęs kandidatas į prezidentus.— Kartą stipriai kaukštelėjo lazda per galvą. Aš dalyvavau mitinge, mano galva buvo aprišta, pro tvarstį veržėsi kraujas... Fotografai kalbėjo, kad buvo įspūdingas kadras.
V.Rimaševskis pradėjo juoktis. Aš pastebėjau, kad į traumas, kurias baltarusiai patiria panašių akcijų metu, jie žvelgia su beveik tokiu pačiu juokingu nuolankumu, kaip britai į blogą orą. Kitaip nei rusų opozicionieriai, jie neskuba pas medikus, kad būtų nustatyta sveikatai padaryta žala, ir nebėga su pareiškimais į teismą.
— Į teismą, aišku, galima kreiptis, bet neverta, – paaiškino V. Rimaševskis. — Jeigu mes ir kreipiamės, tai tik dėl žmogaus teisių gynimo organizacijų. Tam, kad jie savo kasmetėje ataskaitoje užfiksuotų dar vieną žmogaus teisių pažeidimo atvejį...
Vienas iš demonstrantų į „Černobylio būdą“ atėjo ne su plakatu ar vėliava, o su stora virve ant kaklo.
– Ką ji simbolizuoja? — paklausiau.
— Baltarusių kantrybę. Gyvenimas kaip virvė – vis labiau veržia jų kaklą, bet jie vis tiek kenčia ir kenčia.
- Kada toji kantrybė trūks?
— Panašu, kad niekada. Tokia mūsų tauta.
Eilėje
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Baltarusija – labiausiai gerianti šalis pasaulyje. Kiekvienam vyresniam nei 15 metų baltarusiui tenka 17,5 litrų spirito. Moterys išgeria 9 litrus per metus, vyrai – 27,5.
Su tais, kurie „tiesos ieško karčiojoje“, susipažinau Minske, Partizanų rajone besidriekiančioje eilėje prie stiklinės taros supirkimo punkto. Atėjau priduoti butelį nuo alaus. Turėjau tik vieną, bet mane tai glumino.
– Kiek moka už tuščią alaus butelį? – pasiteiravau vyriškio, vilkinčio seną, kandžių sukapotą paltą. Jo veide po raukšlių tinkleliu buvo galima įžvelgti buvusios inteligencijos pėdsakus.
– Tai kad nepriima, brangute, — atsakė kiek sutrikęs. — Pasakė, kad nėra pinigų. Nuo pat ryto stovim, laukiam. Išvažiavo pinigų, o kada sugrįš – nepasakė.
Eilė, tarškindama buteliais, pasipiktinusi sugaudė.
– Liaudžiai pinigų niekada nėra. Viską iššvaistė ledo ritulininkams, o kaip žmonėms gyventi?
— O kaip jūs gyvenate? Dirbate?
— Aš renku butelius, brangioji ponia. Tai mano darbas. Nuo gerų, nesudaužytų nuvalau etiketes ir priduodu už 500 rublių, o blogus, su nudaužtu kakleliu, priduodu už 350 rublių. Nieko, gyventi galima. Žmonės dabar daug geria, pririnkti galima.
— O jeigu areštuos kaip veltėdį?
— Visų neareštuos, — linktelėjęs galva į ilgą eilę, glaudžiu žiedu apsupusią mažą stiklo taros supirktuvę, užtikrino buvęs inteligentas. — Baltarusijoje nėra tiek kalėjimų.
Žmonės eilėje pradėjo juoktis. Čia jie jau nieko nebijojo. Jų gyvenimas buvo kaip butelis su nudaužtu kakleliu. Nei išgerti, nei priduoti, tinka – tik į duženas. Argi daužtas stiklas brangiai kainuoja?
—Pinigai, pinigai! Atvežė pinigų! — staiga kažkas sušuko. Eilė sunerimo, žmonės, temdami didelius krepšius, pradėjo veržtis siauru praėjimu. Pasigirdo dūžtančių indų garsas. Aš tyliai pastačiau savo butelį ant žemės.
Kas nors pasiims.
Parengė Eugenija Grižibauskienė
