Įstrigo Portugalijos uoste
Gegužės pradžioje iš Kanados į Portugalijos uostą Aveirą atplaukęs 142 metrų ilgio motorlaivis su Lietuvos vėliava „Voruta“ iškart buvo sulaikytas dėl įsiskolinimų tiekėjams. Skolose įklimpusi LJL už degalus šiam ir dar vienam laivui „Deltuva“ nesumokėjo daugiau kaip 400 tūkst. eurų.
Prie „Vorutos“ arešto prisidėjo ne tik tiekėjai, bet ir pagrindinis Lietuvos jūrų laivininkystės kreditorius SEB bankas, atsisakęs pateikti garantiją, kad valstybinė įmonė, neseniai pardavusi dar vieną savo laivą „Akvilė“, sumokėsianti skolas už degalus.
Tačiau net ir panaikinus „Vorutos“ areštą, motorlaivis, kuriame darbuojasi 19 jūrininkų, šiuo metu niekaip negalėtų ištrukti iš Aveiro, nes čia jį ištiko dar viena bėda – sugedo vienas iš dviejų pagalbinių generatorių. Techniškai nesutvarkyto laivo portugalai į jūrą neišleis.
Lietuvos jūrų laivininkystė keliskart siuntė į Aveirą remontininkų brigada. Sugedusi „Vorutos“ įranga pašalinta, atgabenti nauji laivo savininkų užsakyti mechanizmai, bet jie dar nesumontuoti.
„Tikimės, kad įmonės „Garantas“ atstovai šią savaitę atvyks iš Klaipėdos ir sumontuos generatorių. Laivo gyvybingumą užtikrinantys įrengimai kol kas veikia avariniu režimu – taupydami energiją naktį išjungiame patalpų apšvietimą“, – pasakojo „Vorutos“ kapitonas Saulius Mačiukas.
Laivus klampina nesąžiningi tiekėjai
Už sugedusio dyzelinio generatoriaus remontą sumokėtų ne laivininkystė, kurios kasoje jau seniai švilpauja vėjai, o „Vorutą“ apdraudusi kompanija, su kuria laivo savininkai yra pasirašę sutartį. Draudikai savo prievolių, pasak Z. Mačiuko, nesikrato.
Tiekėjai pateikė ultimatumą – grąžinti ankstesnes skolas ir iš anksto sumokėti už degalus. To nepadarius, Portugalijoje areštuotas Lietuvos laivas gali būti pusvelčiui parduotas iš varžytynių.
Aveiro uoste į „Vorutos“ triumus sukrauta daugiau kaip 12 tūkst. tonų cemento, kurį reikia nugabenti į Pusiaujo Gvinėją. Tačiau teismo sprendimu sulaikytas Lietuvos laivas galės išplaukti tik tuomet, kai Susisiekimo ministerijos valdoma laivininkystė atsiskaitys už anksčiau patiektus degalus.
Skola susitvenkė prieš porą metų, kai du LJL laivai ( „Voruta“ ir „Deltuva“) Maltoje gavo 170 tonų mazuto. Patikrinus supiltų degalų kokybę, nustatyta, kad nesąžiningi pardavėjai juos skiedė vandeniu. Laivininkystei nesutinkant mokėti, tiekėjų tarpininkai kreipėsi į jūrų ginčus sprendžiantį arbitražą.
Atplaukusi į Portugaliją „Voruta“ tapo šios neaiškios situacijos įkaite – tiekėjų prašymu antstoliai areštavo Lietuvos motorlaivį. Skola išnyktų, jeigu LJL juristai arbitraže įrodytų apgaulę.
„Pralaimėję tarpininkai dar turėtų kompensuoti ir laivininkystės nuostolius. Tačiau tokios bylos juda vėžlio žingsniu. Nežinome, kaip civilinis ginčas sprendžiamas teisme“, – kalbėjo S.Mačiukas.
Cemento siuntėjai ir gavėjai tuo tarpu taikstosi su priverstine „Vorutos“ prastova Portugalijoje, bet vėliau galbūt ir jie reikš pretenzijas laivo savininkams už sutarties nevykdymą.
Duonos įgulai dar kurį laiką užteks
Iškilo dar viena problema – LJL neperveda pinigų draudikams ir degalų tiekėjams ne tik todėl, kad jos sąskaita SEB banke yra tuščia. Bankininkai, kuriems įmonė skolinga apie 15 mln. eurų, sustabdė finansines operacijas, blokavo užsienio šalyse areštuotų motorlaivių kapitonų mokėjimo kortelės su lėšomis nenumatytiems atvejams.
Neseniai laivininkystė kelis šimtus eurų pervedė į asmeninę S.Mačiuko sąskaitą kitame banke. Už šiuos pinigus įgulai perkami švieži vaisiai ir daržovės, kitokia provizija.
„Nebadaujame, nors pagrindinių maisto produktų atsargos jau baigiasi. Vakar iš uosto parduotuvės parsinešėme pusšimtį kepalų duonos“, – į paniką nepuola „Vorutos“ kapitonas.
„Vorutą“ aptarnaujančiam Aveiro uosto agentui įteiktas įgulai būtinų maisto produktų sąrašą. Jų vertė – 2200 eurų. Toks užsakymas įvykdomas per kelias valandas, jei tik užsakovai sumokėtų už atgabentą proviziją.
S.Mačiukas nežino, kada Lietuvos jūrų laivininkystė arba jos verslo partneris SEB bankas sumanys pervesti pinigus už maisto produktus: „Laukiame, kol kas agentas mums nieko nesako“.
Degalai, kurių reikia, kad „Vorutos“ įrengimai dar kelias savaites veiktų avariniu režimu, atgabenti.
Reisai į Afriką – neprognozuojami
„Vorutos“ įgula svarsto, kur padėti į triumus sudėtus cemento maišus, jeigu LJL gelbėjimo strategai nuspręstų, kad tikslinga nutraukti reisą į Pusiaujo Gvinėją ir plaukti į Klaipėdą. Greičiausiai cementą reikėtų iškelti į krantinę – vėl mokėti už tokią paslaugas krovikams, atlyginti nuostolius partneriams, su kuriais pasirašytos sutartys.
Kanados uoste Halifakse „Voruta“ apsirūpino mazutu, kurio užtektų reisui iki Klaipėdos – per savaitę laivas nuplauktų iki Lietuvos.
Tačiau jūrininkai nenusiteikę plaukti į Pusiaujo Gvinėją, kaifinansinių išteklių neužtenka net duonai ir vandeniui – nežinia, kokie pavojai jų tyko skurdžiausiu Afrikos užkampiu vadinamoje valstybėje.
„Sunku prognozuoti, kas ten gali nutikti – negavę degalų, Pusiaujo Gvinėjoje įstrigtume ilgam. Išsikrapštyti iš tokių kraštų nėra lengva“, – baiminosi S.Mačiukas.
Pagal sutartį su laivininkyste krovinio savininkai yra įsipareigoję „Vorutą“ aprūpinti konvenciniais degalais kelionei iki Pusiaujo Gvinėjos, o kas bus po to – niekas nežino.
Nebegalės disponuoti areštuotu turtu
Dalis įgulos narių, kurių darbo sutartys jau baigiasi, pasak S.Mačiuko, norėtų grįžti namo, tačiau kiti jūrininkai nesirengia apleisti areštuoto laivo arba plukdyti jį Klaipėdą, kad ten „Voruta“ būtų pusvelčiui parduota už skolas kreditoriams.
„Jūrininkai supranta, jog paskelbus laivininkystės bankrotą, jie nukentėtų – gautų nebent trijų mėnesių minimalaus atlyginimo dydžio kompensacijas“, – slogias įgulos nuotaikas perteikė S.Mačiukas, kuriam įmonė už darbą skolinga 15 tūkst. eurų. Kapitonas irgi žada nesitraukti iš laivo.
Susisiekimo ministerijai tikrai nebus lengva visus areštuotus laivus kaip žąsiukus suvaryti atgal į Klaipėdą – Lietuvos jūrininkų sąjunga įguloms pataria niekur neplaukti, kol valstybė neatsiskaitys už atliktą darbą.
Senegale įstrigusio motorlaivio “Raguva“ įgula pirmoji paskelbė streiką – pranešė apie tai darbdaviams ir kreipėsi į Tarptautinę transporto federaciją (ITF), kad šio Lietuvos laivo savininkams būtų taikomi laikinieji apribojimai, kol jie neatsiskaitys su darbuotojais.
Beje, taip pat pasielgė ir kitų užsienyje areštuotų LJL laivų įgulos – paprašė ITF pagalbos kovojant su darbdaviais.
„Kai laivai sulaikomi pagal ITF reikalavimus, pradeda veikti ne bankroto, o tarptautinės jūrų teisės įstatymai. Neatsiskaitę su jūrininkais savininkai negali laisvai disponuoti savo nuosavybe – parduoti laivų, perleisti jų kitiems asmenims, įkeisti bankams už kitokias paskolas“, – pažymėjo S.Mačiukas.
Ministerija jau suskato ieškoti pinigų
Vienas Lenkijoje įstrigęs LJL motorlaivis „Deltuva“ neseniai grįžo į Klaipėdą – jūrininkai ir jų šeimos lengviau atsikvėpė. Tačiau kituose užsienio uostuose areštuotuose Lietuvos laivuose („Voruta“, „Romuva“, „Raguva“ ir „Venta“) toliau tvyro slogi atmosfera – įgulas ir jų laukiančius artimuosius slegia nežinomybė.
Daugelis LJL darbuotojų jau pusmetį negauna uždirbtų algų ir dienpinigių, sudarančių apie du trečdalius jūrininkų atlyginimo, atostoginių, atlygio už naktinį darbą. Kaip jiems išlaikyti savo šeimas ?
Laivininkystė už skolas SEB bankui pardavė dar vieną savo motorlaivį „Akvilė“, tačiau gautų 1,5 mln. eurų, regis, užteko tik palūkanoms už ankstesnę paskolą. Pavyko atsiskaityti su kai kuriomis įgulomis, tačiau nesumokėti dienpinigiai ir kitokie atlyginimų priedai ir toliau įšaldyti.
Prabilusi apie LJL bankrotą Susisiekimo ministerija praėjusią savaitę netgi žengė pirmąjį žingsnį – kreipėsi į teismą, bet vėliau persigalvojo ir pradėjo derėtis su SEB banku dėl 3 milijonų eurų paskolos be palūkanų laivininkystei. Tokia suma, pasak valdininkų, padėtų išspręsti šiuo metu aktualiausias problemas.
Svarstomas ir kitoks užsienio uostuose įstrigusio laivyno gelbėjimo variantas – paskolą esą suteiks kita valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“, kurią vėliau bus galima atleisti nuo dividendų mokėjimo.
Valdininkams laivų prastovos – nė motais
S.Mačiuką šiurpina diletantiški kai kurių valdininkų ir politikų išvedžiojimai apie neišvengiamą anksčiau pelningai dirbusios LJL bankrotą: „Voruta“ nuo metų pradžios dirbo kaip bitelė – vos spėjome suktis. Krovinių užtekdavo ir kitiems laivams, iki areštų dirbusiems be prastovų“.
„Vorutos“ kapitonas pripažįsta, jog prieš pat ekonominę krizę iš SEB banko gauta paskola klampina laivininkystę, surija uždirbtus pinigus bet tai dar nereiškia, kad ji pasmerkta žlugti. Areštuotų laivų įgulos keiksnoja valdininkus, kurie sąmoningai, o gal tiesiog per aplaidumą arba neišmanymą stengiasi numarinti laivininkystę.
„Jie kalba tik apie privatizavimą, bet negali sukrapštyti lėšų duonos kepalui, degalams. Todėl laivai mėnesiais stovi kaip įkalti užsienio uostuose. Ar kam nors rūpi, jog kiekviena prie krantinės tuščiai praleista laivo para kainuoja 1000 eurų ? Valstybei teks atlyginti ir šiuos nuostolius“, – valdžios gebėjimais valdyti laivyną stebisi S.Mačiukas.
Diskusijos, kas yra komercinė laivyba – privatus verslas ar viešoji gėrybė, valstybės funkcija, kurią reikia tinkamai valdyti ir finansuoti – glumina LJS vadovą Petrą Bekėžą: „Jie vis dar svarsto, kai reikia ne pilstyti iš tuščio į kiaurą, o veikti, kad nuostoliai nedidėtų. Patys žlugdo įmonę, naikina darbo vietas, o paskui už viską turi atsakytų jūrininkai“.
Politikai laimino grobuoniškus sandorius
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad dėl apgailėtinos LJL būklės, užsienyje įstrigusių Lietuvos piliečių turėtų prisiimti atsakomybę susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius ir premjeras Algirdas Butkevičius, nors pastarasis tvirtina, jog jam vadovaujant Susisiekimo ministerijai Lietuvos jūrų laivininkystė dirbo pavyzdingai ir pelningai.
Jūrininkų manymu, tam tikrą kaltę turėtų jausti buvusios vyriausybės ir net nušalintas prezidentas Rolandas Paksas, kažkada su savo bendražygiais kontroliavęs skandalų lydimą grobuonišką LJL privatizavimo procesą.
Izraelio bendrovė „Bredo“ tada buvo užsimojusi užvaldyti trampinius laivus ne savo, o pačios laivininkystės lėšomis – už paskolas įkeitusi juos bankams ir registravusi lengvatinių mokesčių zonose. Toks planas jau buvo vykdomas.
Vėliau ūkio ministru paskirtas liberalas Eugenijus Gentvilas paskutinę savo darbo šiame poste dieną pasirašė istorinį įsakymą dėl pelningos įmonės „Lisco Baltic Service“ privatizavimo – keltų laivynas ir geriausi trampiniai motorlaiviai buvo atskirti ir parduoti Danijos bendrovei DFDS. Pastaruosius pirkėjai vieną po kito pardavė.
Danus, aišku, labiau domino ne trampinis laivynas, o pelningos keltų linijos. Jas privatizavus, auksinius kiaušinius dedančiai višta vadintai Lietuvos jūrų laivininkystei buvo palikti tik nukaršę laivai, užkrautos senos skolos.
Tačiau net ir po tokių viražų begėdiškai nustekenta valstybinė įmonė sugebėjo prisitaikyti prie permainingos laivybos rinkos, atsinaujinti – nešdavo pelną.
Kai LJL dar nebuvo priėjusi liepto galo, kitas liberalų lyderis Eligijus Masiulis, kuriam konservatoriai buvo patikėję susisiekimo ministro postą, stengėsi ją privatizuoti. Šitaip politikai įsivaizdavo paramą valstybės valdomai įmonei.
