46,25 procentai apklaustųjų priimtų pabėgėlius darbui į savo įmonę, 27,5 proc. negalėjo atsakyti į šį klausimą ir tik 26,25 proc. apklaustųjų nurodė, kad yra nepasirengę priimti tokių darbuotojų.
Tikisi lengvatų ir subsidijų
Atsakydami į klausimą, kokių paskatų priimti pabėgėlius iš valstybės tikisi, pramonės įmonių atstovai minėjo, jog tikisi mokestinių lengvatų (42,5 proc.) arba subsidijų (36,25 proc.).
21,25 proc. apklaustųjų minėjo, kad tikisi, jog į Lietuvą atvyks kvalifikuoti arba mažai kvalifikuoti specialistai, kurie turi motyvaciją dirbti – tokiu atveju įmonės sutiktų tokius darbuotojus priimti ir be papildomų paskatų iš valstybės.
Regionuose vykdantys veiklą respondentai pažymi, kad nekvalifikuotos darbo jėgos regionuose netrūksta, todėl įmones domintų tik aukštos kvalifikacijos darbuotojai.
Kalbant apie valstybės vaidmenį integruojant pabėgėlius į darbo rinką ir visuomenę, Lietuvos gamintojai tikisi, kad jiems bus suteikiamas pradinis profesinis mokymas (36,25 proc.), žinių ir darbo patirties patikra (28,75 proc.).
35 proc. respondentų nuomone, pabėgėlius geriausia integruoti suteikiant intensyvius kalbos kursus, profesinį mokymą, greitus leidimus dirbti bei dedant dideles pastangas į įtampos bei priešiškumo prieš atvykėlius mažinimą.
Darbdavių atstovai nurodė, jog patys galėtų įvairiomis priemonėmis prisidėti prie šių pabėgėlių integravimo iniciatyvų: pradinio profesinio mokymo įmonėse (43,75 proc.), socialinės integracijos iniciatyvų (23,75 proc.), vietinio žinių ir darbo patirties patikrinimo (16,25 proc.).
Kiti teigė, jog svarbiausia įmonėms prisidėti prie teigiamo visuomenės požiūrio į pabėgėlius formavimo. Dalis įmonių atsakė, jog šio klausimo nėra svarsčiusios arba tam neturi žmogiškųjų resursų.
Spaudžia mažėjantis gimstamumas
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad jau po 10 metų Lietuvos laukiantys rimti demografiniai iššūkiai verčia ne neigti problemas, o nedelsiant ieškoti būdų joms spręsti.
R.Dargio siūlymu, problemą būtina skirti į dvi dalis: pirma, Europos Sąjungos politika dėl sienų apsaugos ir problemų sprendimo krizės apimtose šalyse turi būti labai aktyvi; antra, Lietuvai būtina aiški migracijos politika, taip pat aktyvesnės diskusijos tiek savivaldybėse, tiek bendruomenėse apie tai, kaip teikti pagalbą karo zonos žmonėms, kaip priimti kitatautį, kaip jį integruoti.
“Dabar mums atrodo, kad tik lietuvius turi visi atjausti, tačiau mes nenorime parodyti atjautos“, – sako jis.
Statistika rodo, kad pastaraisiais metais žymiai išaugo atvykstančiųjų gyventi į Lietuvą skaičius, sumenko emigracijos mastai, tačiau daugiausia nerimo kelia prognozės dėl darbingo amžiaus žmonių skaičiaus sumažėjimo.
Daugiausia darbo jėgos šiandien turime 50-54 metų amžiaus kategorijoje, po dešimtmečio gausiausia grupė bus 60-64 metų amžiaus. Tendencijoms nesikeičiant, Lietuva vidutinio laikotarpio perspektyvoje pergyvens sudėtingą laikotarpį, kai gerokai sumažės į kvalifikacijos siekiančio ar į darbo rinką patenkančio jaunimo skaičius.
„Todėl būtina gerinti švietimo kokybę, auginti paskatas vyresnius žmones įtraukti į darbo rinką, skatinti verslumą bei analizuoti galimybes prisitraukti reikalingus darbuotojus ir specialistus iš užsienio“, – teigia konfederacijos vadovas.
Sunku rasti darbuotojų
Daugiau nei pusė savivaldybių per pastaruosius 14 metų neteko apie penktadalio gyventojų. Dėl sumažėjusio kvalifikuotų darbuotojų skaičiaus kai kuriuose regionuose sunku užtikrinti gerai apmokamas darbo vietas, situacija dar sudėtingesnė kaimo vietovėse.
2010-2014 m. laikotarpiu į Lietuvą reemigravusių žmonių skaičius išaugo beveik 5 kartus (nuo 5,2 iki 24,3 tūkst.). Dauguma jų renkasi gyventi trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau tokio skaičiaus nepakanka, kad būtų kompensuojami natūralūs demografiniai nuostoliai.
Pasak R.Dargio, sparčiai senstant visuomenei ir mažėjant šalies gyventojų skaičiui, ekonominiai migrantai yra neišnaudotas Lietuvos potencialas. Tačiau šiuo metu trečiųjų valstybių piliečių ekonominė migracija į Lietuvą susiduria su praktinėmis reguliavimo problemomis, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje reguliavimas šioje srityje yra liberalesnis.
„Lenkija taip pat gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu: vien per Rusijos-Ukrainos karo konfliktą ši mūsų kaimynė priėmė 500 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Atvykę ukrainiečiai neįvedė ten jokių naujų tvarkų, jie puikai integravosi ir lenkai sako, kad galėtų priimti jų daugiau,“ – sako LPK prezidentas.
