Jie patys važiuos į Suvalkus pirkti varškės ir sviesto. Ir iš pavydo perkąs gerkles vieni kitiems, kad tiktai nereikėtų dirbti išvien. Nes visada lietuvis apie lietuvį galvos, kad kaimyno pienas – blogesnis: kad jis liesesnis, kad jame mažai baltymų, kad jame „plaukioja“ antibiotikų likučiai ir knibždėte knibžda somatinių ląstelių.
O jei nepažabos fantazijos, tai dar pridės, kad kaimynas melžia karves nenuplovęs prieš tai tešmens, vadinasi, piene murkdosi dar ir tai, ką prieš kelias valandas suėdė raguotoji.
Tad kaip tokį „blogą“ kaimyno pieną pilti į bendrą katilą, rauginti, spausti varškę, slėgti sūrius ar, atskyrus grietinėlę, mušti sviestą?
Štai tokie, įsiutę ant valdžios, pieno perdirbėjų ir prekybininkų, trečiadienį Vilniuje protestavo mūsų šalies ūkininkai. Gatvėje – vieningi, namuose – gana vieniši.
Dirbdami nuostolingai, jie jau gerus metus graibsto už valdžios skverno, prašydami to paties – pinigų: milijonų eurų Rusijos embargo ir pasaulinės pieno krizės žlugdomiems ūkiams.
O valdžia, dukart pienininkams išmeldusi iš Europos Komisijos bei sukurpusi įstatymą, numatantį išankstines sutartis su pieno perdirbėjais, šiuo metu tegali skėsčioti rankomis. Ir kartoti kartoti, kad niekas nepasikeis tol, kol smulkieji ūkiai „nesumes šmutkių“ – kol nesusivienys ir patys nesiims pieno produktų gamybos.
Protestuoja iš nevilties
„Komercinė paslaptis“, – šyptelėjo ūkininkas Algirdas iš Tauragės rajono, pienininkų mitinge užklaustas, kiek supirkėjai jam kloja pinigų už kilogramą pieno. Ir čia pat pridūrė: „8 euro centus.
Bet ši kaina dar apauga visokiais priedais už kokybę ir lojalumą, tad šiaip ne taip pasistiebia iki 14 euro centų“.
Jo ūkyje ties Žygaičiais melžiama apie pusšimtį karvių. Jų pieną superka „netikras“ – tik pieno prekyba kooperatyvas, tad šis neišvengiamai atsiriekia ir savo kainos dalį. Ūkininko Eimučio iš Rokiškio rajono Panemunės kaimo tvartuose mūkia 60 raguotųjų. Pieninė jam, supirkdama pieną, sumoka vos 11-12 euro centų. Tad ir čia tarpininkas tarp pieno gamintojo ir pieną perdirbančios įmonės pasiima savo duoklę.
Kaimynystėje – nei Lenkijoje, nei Latvijoje tokios minios tarpininkų nėra. Lietuvoje ne gamyba, bet tik pieno supirkimu verčiasi maždaug keturios dešimtys kooperatyvų. Tačiau ir be jų ūkininkams būtų blogai, nes būtent kooperatyvai surenka pieną iš pačių smulkiausių – po kelias karves turinčių žmonių. Tokios „smulkmės“ Lietuvoje yra ne tiek ir mažai: trys ketvirtadaliai visų pienininkystės ūkių. O štai Lenkijoje pieną kooperatyvams tiekia dauguma – apie 74 proc. visų pieno gamintojų. Dauguma kooperatyvų ten patys perdirba pieną. O kurie to nedaro, mūrų stoja už savo narius ir sugeba iš didžiųjų pieno perdirbėjų išsikovoti „nutukusias“ pieno supirkimo kainas.
Latvijoje žemdirbiai taip pat nevengia kooperatyvų – vienijasi. Tad jų pagaminti pieno produktai Latvijos prekybos centruose rikiuojasi greta didžiųjų pieno perdirbėjų gaminių. Be to, jie stengiasi kontroliuoti visą pieno tiekimo grandinę, todėl ūkininkai gauna daugiau pajamų už kokybišką žaliavą
Ir toliau – į Lenkiją?
Paūžė pienininkai, pašūkavo, ir teks užmiršti jų protesto akciją iki tol, kol šie nesugalvos suvaryti karvių bandų ant kokios nors automagistralės?
Tikėtina, kad valdžia taip ir padarys. Pinigų ūkininkams iš valstybės biudžeto ji nepasems. O teisės aktai, kokius bepasiūlo ŽŪM, nepatinka arba patiems ūkininkams, arba prekybininkams, arba pieno perdirbėjams.
Pieno gėrikams apskritai sunku suprasti, ko iš valdžios nori protestuojantys karvių ūkių šeimininkai.
Jie mato vienintelį skaičių – pieno kainą parduotuvėse. O ji jau gerus metus nekinta.
Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo litras pieno tetrapake pernai kovą kainavo 0,81 euro, šiuo metu – tiek pat. Sviestas (82 proc. riebumo 200 g „kaladėlė“) per metus teatpigo 1,4 proc.: pakelio kaina nuo 1,35 euro susitraukė iki 1,33 euro.
Čia pat ranka išsitiesia link kasos čekių, kurie tebeguli stalčiuje nuo vasario – nuo maniškės kelionės į Lenkiją.
Čekyje, kurį išmušė „Tesco“ prekybos centro kasininkė, stypso penkių rūšių pieno kaina. Brangiausias jų (3,2 proc. riebumo litras pieno, išpilstytas kooperatyvo „Piątnica“) kainavo 2,99 zloto (0,67 euro). Pigiausio iš pirktųjų kaina – 2,69 zloto (apie 0,61 euro).
200 g „Extra“ sviesto kainavo 4,49 zloto – apie 1,03 euro: ketvirtadaliu pigiau, nei Lietuvoje.
Tame pačiame čekyje nurodyta ir tai, kad pienui, kaip ir sviestui taikomas 5 proc. PVM. Lietuvoje šis mokestis – keturiskart didesnis.
Čia pridurčiau tik tiek: kai Lietuvoje viešėjo Lenkijos pieno produktų gamintojai, jie vieni per kitus kalbėjo apie tai, kad pieno krizės nejaučia. O „Piątnica“ kooperatyvo atstovė patikino, kad už pieną savo nariams kooperatyvas moka brangiausiai Lenkijoje – po 36 euro centus.
Štai taip. Pavydėkim, lietuviai.
