Į protesto akciją Vilniuje iš visos Lietuvos susirinkę pieno ūkių savininkai iš labo ryto buriavosi prie Seimo. Tačiau jų tikslas – apsupti Žemės ūkio ministeriją ir išlaužti iš jos pažadą, kad ji pagaliau padės žemdirbiams ne žodžiais, bet darbais.
Žemaičiai bruzda
“Šiuo metu melžiame kone 100 karvių. Per parą parduodame apie 2 tonas pieno. Tačiau kiekvieną mėnesį gauname iš pieninės vis naujas sutartis. Ir kas mėnesį pieno kaina nusmunka po 1-2 euro centus. Per paskutinį atsiskaitymą ji sukosi apie 17 euro centų“, – sakė netoli Platelių ūkininkaujantis Edvardas Tarvydas.
Pieną iš jo, kaip ir kitų Plungės rajone ūkininkaujančių žemaičių, superka didžiosios pieno perdirbimo įmonės. „Visa bėda, kad jos tarpusavyje, ko gero, susitaria, kokią kainą mokėti. Ir ūkininkai neturi pasirinkimo - vis tiek turi parduoti pieną.
Maži ūkiai, kurie laiko 10-20 karvių, apskritai vos gyvi. Už pieno kilogramą tegauna 10-12 euro centų, o kai kurie – dar mažiau. Įmonės taip ir žaidžia su mažiukais, bet nuostolių patiriam visi, ir didesni, ir mažesi“, – užsiminė E.Tarvydas.
Trauktis nėra kur
„Ūkis juk verslas. Negali visko mesti ir pabėgti. Apsėda mintys, kad gal verčiau imtis mėsinės gyvulininkystės. Kas iš to? Auginame veršių, bet mėsos kaina taip pat juokinga – už gyvo svorio kilogramą supirkėjai iškrapšto vos eurą. Tai perpus mažiau, nei iki sunkmečio.
Turėjau užauginęs 30 jaučių. Jei jautis sveria apie 600 kilogramų, argi tie 600 eurų – tai pajamos? Juk gyvulį auginti reikia pusantrų metų“, – kalbėjo E.Tarvydas.
Ūkininkas priminė, kad geraisiais laikas – iki Rusijos embargo, už pieno kilogramą buvo mokama apie 1,4 lito – apie 0,4 euro. Pavyzdžiui, šiuo metu stipriausi Lenkijos pieno perdirbimo kooperatyvai savo pieno tiekėjams moka 0,36 euro.
„Žemės ūkyje verslo nepašokdinsi – čia karves melži, čia mėsinių veislių galvijų bandas ganai. Taip nebūna. Juk pieno ūkiuose visa infrastruktūra sukurta, pastatai iškelti, technika supirkta. Norint pakeisti veiklą, reikia mažiausiai penkerių metų“, – paantrino Antanas iš Babrungo kaimo, esančio Plungės rajone.
Saisto įsipareigojimai „Ūkininkų kantrybė išseko“, – patikino į protesto akciją su žmona Aida atvykęs Audrius Vindžigelskas iš Šilutės rajono. Judviejų ūkyje mūkia 70 karvių. Kasdien ūkininkai tiekia maždaug po toną pieno, o už jo kilogramą perdirbimo įmonė atseikėja vos po 16 euro centų.
Vis dėlto, kokią išeitį regi patys ūkininkai? Jei jie atsidurtų valdžios vietoje, ką darytų?
Pasak A.Vindžigelsko, pirmiausia reikėtų rinkos reguliavimą pradėti nuo pieno perdirbimo įmonių.
“Suprantame, kad visą Europos pieno sektorių yra apėmusi krizė, kad yra pieno perteklius. Bet mūsų šalies valdžia nesikiša į pieno perdirbimo ir prekybos sektorių. Jei prekybos centrų ar perdirbėjų antkainis būtų nors kiek pamažintas, bent jau nebūtų taip skaudu. O dabar visi šunys kariami ant ūkininkų“, – kalbėjo A.Vindžigelskienė.
Anot ūkininkų, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai lenkai šukuoja Lietuvą, supirkdami iš lietuvių melžiamas karves. Jie plečia ūkius, nes Lenkijoje ir pieno supirkimo kainos geros, į tiesioginės išmokos – daug didesnės.
„Paradoksas. Ūkininkai skatinami dalyvauti ES pinigais finansuojamose programose. O jos pririša žmogų jau net ne penkeriems, bet septyneriems metams. Juk gavus paramą nevalia keisti veiklos.
Mes ir patys pernai pateikėme paraišką ūkiui modernizuoti – pieno sektoriui atnaujinti. Tad karvių bandos mažinti nebegalime. O tokia situacija paranki pieno perdirbėjams.
Tie ūkiai, kurie gavo ES paramos projektams pagal 2007-2013 metų programos priemones įgyvendinti, turėjo kasmet didinti karvių bandas po 20 proc. Ir tie žmonės dabar labai vargsta“, – kalbėjo A.Vindžigelskienė. Išeitis – atimti pelną?
„Reikia perskirstyti pelną“, – paklaustas, kaip gi vyriausybė galėtų padėti ūkininkams įveikti krizę, kirto Kęstutis Urba, save vadinantis nepriklausomas ekonominės ir kultūrinės policijos ekspertu.
“Egzistuoja 46 Konstitucijos straipsnis, kuris skelbia apie asmens ūkinę laisvę, o kartu – apie valstybinį ūkinės veiklos sureguliavimą. Reikia šią nuostatą išskleisti atskiru įstatymu, kuris leistų panaikinti šiuo metu egzistuojantį oligopolį pieno grandinėje. Tai penkiamopolis – pieno perdirbime ir keturmopolis – prekyboje“, – kirto K.Urba.
Jo teigimu, ekonominiai duomenys rodo, kad reikia dalį perdirbėjų ir prekybininkų pelno grąžinti pieno ūkiams. Tuomet ir sunkumų nebeliks.
“Europos Komisija turi finansinių resursų, galėtų padėti. Bet pirmiausia reikia patiems kuo geriau susitvarkyti. Nes rinka yra iškraipyta“, – pridūrė pašnekovas.
Diplomatijos nepakako
„Nors esu diplomatinių kelių šalininkas, bet dalyvausiu jau dvyliktojoje protesto akcijoje“, – teigė vienas iš protesto organizatorių Andrejus Stančikas.
Ūkininkų atstovai situaciją pieno sektoriuje vadina žūtbūtine kova dėl išlikimo.
„Šiandieninė situacija, kuri yra žemės ūkyje pieno sektoriuje, kelia didžiulį nerimą, nes jeigu šiandien nesiimsime griežtų ir teisingų priemonių, tai rytoj galbūt nebekalbėsime apie pieno sektorių, nes jis gali sulaukti tokio likimo, kokio sulaukė linų sektorius“, – sakė A. Stančikas.
Jis apgailestavo, kad nepavyksta šiais klausimais rasti dialogo kelių su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).
Ministerija „atsišaudė“
„Norime, kad žemės ūkio ministrė atsistatydintų ir būtų suvienodintos pieno supirkimo kainos“, - prie Žemės ūkio ministerijos sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
Anot BNS, V.Baltraitienė teigė atsistatydinti neketinanti, o ūkininkams patarė kooperuotis arba patiems perdirbti pieną – tik tokiu atveju jų pajamos esą padidės.
„11 centų už litrą gauna patys mažiausi, dėl to, kad 100 litrų priduoda. Matau tik vieną dalyką, ką ūkininkams sakau: arba patiems perdirbti pas save ūkyje ir parduoti produktą, arba turi kooperuotis, kitokio būdo nematau“, – žurnalistams prie ministerijos sakė žemės ūkio ministrė, kurią vėliau akcijos dalyviai bandė apmėtyti kiaušiniais.
Ji taip pat priminė, kad Seimas priėmė įstatymo pataisas, reguliuojančias pieno supirkimo kainas, ir priekaištavo, kad ūkininkams tai netiko.
