Pieno ūkių savininkai ryžosi dešimt dienų pabaksnoti valdžiai akis tikėdamiesi, kad ši priims sprendimų, kurie padėtų pieno ūkiams įveikti krizę – ištverti sunkmetį. Ūkininkai iš įvairių savivaldybių keičia vieni kitus pagal iš anksto sudarytą grafiką.
Pirmadienį, o kartu – ir naktį į antradienį palapinėje vargais ir džiaugsmais vieniems su kitais dalinasi aukštaičiai. Tai pieno ūkių savininkai iš Rokiškio rajono. Tuo tarpu praėjusią parą nemigę žemaičiai, šįvakar jau padėję šeimynykščiams pamelžti karves, šiąnakt bent jau galės atsikvėpti savo lovose.
Pažadų jau atsikando
„Ištvėrėm parą ne taip jau sunkiai, kaip galvojau. Svarbiausia – nesušalom“, – šyptelėjo Plungės rajone besidarbuojančio pienininkystės koopetaryvo „Pieno gėlė“ atstovas Rolandas Vitkus.
Anot pašnekovo, Žemės ūkio ministerijos atstovai ateina pasikalbėti su protestuojančiais ūkininkais, bet nedalina jokių pažadų.
„Ministrė – išvykusi, buvo atėjęs pasikalbėti vienas iš viceministrų. Tačiau pažadų mums jau ir taip gana. Kovosim iki galo – iki tol, kol bus priimta konkrečių sprendimų, kaip pagelbėti pieno ūkiams“, – sakė R.Vitkus.
Jo teigimu, ūkininkai per naktį apkalbėjo visas valdžias. Ir savo vargus taip pat išklojo vieni kitiems. O jie bet kokiu atveju sukasi apie pinigus ir tai, kaip sudurti galą su galu.
Šiuo metu pieno ūkių savininkai už kilogramą pieno gauna 9,5-18 euro centų. Kiek tiksliai, priklauso ir nuo ūkio dydžio, ir nuo to, kas superka pieną. Jei jį žmogus gabena į pieno supirkimo punktą, gauna mažiau, jei ūkis didesnis ir iš jo pieną išsiveža įmonės pienovežis – daugiau.
„Labiausiai nukenčia smulkieji ūkininkai, kurie laiko 5-10 karvių“, – patikino pašnekovas.
„Rokiškis“ iš rokiškėnų pieno neperka
„Kiek gi karvių palikot melžti žmonoms?“ – išsprūdo klausimas, kai rokiškėnai įsimaišė į pirmadienį protestuotojų komandas keičiančių ūkininkų būrį.
„Septyniasdešimt“, – nukirto Vladas Martinonis iš Panemunės. Jo kaimyno Algio Latvėno tvarte – dešimčia raguotųjų mažesnė banda.
Anot vyrų, didelių pažadų iš Žemės ūkio ministerijos pareigūnų jie nesitiki išgirsti. Tačiau ir vienas, ir kitas patikino, jog kelią į Vilnių iš Aukštaitijos sukorė tam, kad paakintų valdžią imtis darbo.
Pasak ūkininkų, šiuo metu pieno perdirbimo įmonė už kilogramą pieno moka 17 euro centų. „Ragai ir kapai“, – numoja ranka V.Martinonis užsiminęs, kad pieną parduoda daug toliau nuo namų esančiai pieno perdirbimo įmonei, nors „Rokiškio sūris“ – čia pat.
„Juk tam kilogramui pieno primelžti pakloju 24 euro centus. Tai ir pašarai, ir elektra, ir samdomų žmonių darbas, o prireikus – ir veterinarijos gydytojo paslaugos.
Pieno supirkimo kaina vis dar krinta. Už sausį primelžtą pieną buvo mokama 20 euro centų, o kiek gausim gegužę? Ko gero, dar mažiau“, – nerimavo ūkininkas.
„Kokios ten sutartys su pieno perdirbėjais“, – ironizuoja vyrai. Niekas jų nė neklausia. Esą, gauna mėnesio viduryje įmonės raštą, kiek kitą kartą bus mokama už pieną. „Jokių susitarimų – jokių derybų“, – kalbėjo V.Martinonis.
Ūkininkai atsivežė ir laiškus, kuriuos iš pieno supirkėjų gavo kaip tik tuo metu, kai Seimas išspjovė į dienos šviesą „sąžiningos prekybos“ įstatymo pataisas, nurodančias, kad už toną pieno supirkėjai turi mokėti ne mažiau kaip 165 eurus.
„Tai kas mes, šuns dvasna, kad perdirbėjai mums grasina, jog nebepirks iš mūsų pieno?“ – piktinosi kovo pabaigoje laišką iš pieno perdirbimo įmonės gavęs aukštaitis.
Laimei, parlamentarai atsibudo iš komos ir įstatymo pataisas, gyvavusias vos savaitę, suskubo panaikinti.
Tačiau patiems pieno ūkių savininkams dėl to – nė kiek ne šilčiau. Ko gero, jiems labiau nei pažadų, atgabentų iš Briuselio, reikia elementarios pagalbos, kaip pakeisti savo veiklą taip, kad už juos, pačius mažiausius, galėtų pakovoti stiprūs, o ne popieriniai kooperatyvai.
