Tai konstatavo Tarptautinio valiutos fondo ekspertai.
Nurodytos ir dar kelios priežastys, trukdančios kilti Baltijos šalių ekonomikai ir sparčiau vytis turtinguosius Vakarus: pernelyg vangus investavimas, kurį stabdo menkas gyventojų ir verslo finansinių išteklių lygis, nepakankamas valdžios efektyvumas, netobula nuosavybės apsauga, vadinamiesiems startuoliams ir smulkiajam verslui sunkiai prieinamas kapitalas.
Nepasakyta nieko naujo, ko mūsų valdžia ar verslas nežinotų. Iš tiesų Baltijos šalių ekonomika dar auga, bet augimas nėra spartus, jį skatina pirmiausia didėjantis vidaus vartojimas, nors produktyvumas nekyla ir plėtra vyksta tik pritraukiant daugiau darbo rankų.
Tačiau šis šaltinis jau baigia išsekti.
Estijoje naujos darbo jėgos ištekliai jau išsemti – prognozuojama, kad šiais metais darbuotojų skaičius ten sumažės maždaug 10 tūkst. žmonių.
Lietuvoje vis dar tikimasi augimo – manoma, kad įmokas „Sodrai“ šįmet mokės 10,6 tūkst. daugiau dirbančių žmonių nei pernai.
Teigiama, jog per metus samdomų darbuotojų skaičius išaugo 1,5 proc., darbo rinką papildė 18 tūkst. asmenų ir dabar šalyje dirba 1,177 mln. žmonių.
Tai įvyko nepaisant vėl didėjančios emigracijos – pernai išvykus 44,5 tūkst. žmonių, ji išaugo 18 proc., o per pirmąjį šių metų ketvirtį dar ūgtelėjo beveik 4 procentais.
Suprantama, tai mažina nedarbą šalyje, dabar jo lygis smuktelėjo žemiau 8 proc. Bet turėtų stebinti, kad nors darbo vietų daugėja ir tebeauga emigracija, bedarbių dar nemažai.
Darbo rinka papildoma ne vien bedarbiais – ilginamas pensinis amžius, daugėja dirbančių senjorų, įsidarbina anksčiau nedirbę arba iš šešėlinių pajamų gyvenę ir Darbo biržoje nesiregistravę asmenys. Bet šie naujos darbo jėgos ištekliai irgi artėja prie dugno.
Jau dabar darbdaviai skundžiasi, kad jiems vis sunkiau rasti darbuotojų – pirmiausia specialistų ir kvalifikuotų darbininkų.
Pastariesiems skirta pusė registruotų laisvų darbo vietų. Mat nemažai tokių žmonių emigravo, o mokymo įstaigos nespėja parengti pageidaujamos jų pamainos.
Tačiau darbdaviams jau sunkiau rasti ir vadinamųjų juodadarbių. Įdarbinimo agentūrų atstovai teigia, kad dabar tenka dukart arba net tris kartus ilgiau ieškoti kandidatų ir į darbo vietas, kur nereikia kvalifikacijos.
Negana to, lengviau galėdami įsidarbinti žmonės mažiau vertina darbo vietą, todėl spartėja darbuotojų kaita. Pavyzdžiui, pernai net 30 proc. įdarbintų asmenų dirbo trumpiau, nei numatė jų terminuotoji sutartis.
Žinoma, svarbiausia minėtų tendencijų priežastis – siūloma per maža, žmonių netenkinanti alga.
Kita vertus, negalima nematyti, kad Lietuvoje darbo užmokestis auga. Įmonių vadovai priversti kelti algas specialistams, jie vilioja didesniu uždarbiu kitų bendrovių darbuotojus, reikalauja, kad valdžia leistų lengviau įdarbinti užsieniečius, tikėdamiesi, jog pavyks rasti norinčių dirbti žmonių iš Baltarusijos ar Ukrainos.
Regis, tokia padėtis darbo rinkoje turėtų išeiti į naudą samdomiems darbuotojams. Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, per trejus metus atlyginimai pramonės įmonėse padidėjo 20 proc., prognozuojama, kad šįmet šalyje algos dar augs 5–6 proc.
Tačiau jei tai vis vien nestabdo emigracijos, neskatina darbuotojų lojalumo darbdaviui, kokios turėtų būti algos, kad visuomenėje įvyktų psichologinis lūžis ir Lietuva taptų lietuvius traukiančia čia dirbti šalimi?
Atsižvelgiant į milžinišką atsilikimą pagal uždarbį nuo ES senbuvių, gal atlyginimus reikėtų didinti dvigubai ar net trigubai. Bet tokios pašėlusios spartos Lietuvos ekonomika neatlaikytų, juo labiau kad darbo našumas nedidėja.
Produktyvumo sąstingis – ne tik Lietuvos ar vien Baltijos šalių problema. Beveik visame pasaulyje bendrasis vidaus produktas (BVP) dabar didėja tik mažėjančio nedarbo sąskaita.
Mūsų šaliai ypač svarbu kelti darbo našumą, kurti didesnės pridėtinės vertės darbo vietas, nes tai vienintelis būdas susidoroti su demografiniais ir socialiniais iššūkiais.
Bet tam būtinas gerokai aukštesnis investicijų lygis.
Nors politikai ir verslo atstovai daug kalba, kaip paversti Lietuvą patrauklia investicijoms šalimi, realių rezultatų vis nesulaukiama. Investicijų lygis per keletą pokrizinių metų net sumažėjo nuo 22 proc. iki 18,6 proc. BVP.
Vieno stebuklingo recepto, kaip paskatinti investicijas, matyt, nėra.
Verslas daug vilčių sieja su liberaliu naujuoju Darbo kodeksu ir socialiniu modeliu, bet šie įstatymai sunkiai skinasi kelią Seime. Nevienareikšmiškai vertinamas ir galimas jų poveikis valstybei.
Tai, kas atrodo naudinga verslui, nebūtinai tenkins visus visuomenės sluoksnius, o tuomet galima sulaukti priešingo efekto – dar didesnės emigracijos ir socialinės įtampos. Į tokią šalį niekas nenorės investuoti, nepaisant net liberaliausių darbo santykių.
Vadinasi, pirmiausia valdžia, verslas ir visuomenė turėtų surasti daugmaž visas puses tenkinančių pažangesnių darbo santykių, ekonomiką skatinančių socialinių ir švietimo reformų.
Kitaip gali pralaimėti visi.
