Estijos užstato sistemą administruojančios organizacijos vadovas Rauno Raal teigia, kad Lietuva puikiai pasinaudojo kitų šalių patirtimi. Jis pažymi, kad ilgalaikę sėkmę lemia aktyvus darbas su jaunąja karta, investicijos į įrangą ir bendros visuomenės narių pastangos gyventi švariau.
- Estijoje užstato sistema pradėjo veikti 2005 metais. Kaip žmonės ją vertina šiandien?
- Visuomenė nuo pat pradžių permainas priėmė labai gerai ir greitai, panašiai kaip ir Lietuvoje praėjusiais metais. Estai aktyviai įsitraukė ir jau per pirmuosius metus grąžino labai didelius pakuočių kiekius.
Manau, kad pasiekti užsibrėžtus tikslus buvo lengviau, nes Baltijos šalyse užstato sistema nebuvo negirdėtas dalykas. Juk sovietų okupacijos metais stiklo taros grąžinimo sistema buvo vienas iš vos kelių pozityviai nuteikiančių dalykų. Buvo galima grąžinti tuščius pieno, alaus ar kitokias stiklo pakuotes.
Atsimenu, kad vaikystėje pinigai už priduotą tarą sudarydavo dalį mano kišenpinigių. Galbūt būtent dėl to pasąmonėje mums iškyla pozityvi asociacija, kuri leido lengviau įgyvendinti ir priimti naują, pažangią užstato grąžinimo sistemą.
Šiandien skaičiuodami dvyliktus savo veiklos metus, mes didžiuojamės savo pasiekimais. Skaičiai kalba patys už save. Per 12 metų mes surinkome ir pakartotinai panaudojome arba perdirbome 3,29 milijardo pakuočių. Žinant, kad Estijos gyventojų skaičius siekia 1,3 milijono, mūsų rezultatas iš tiesų įspūdingas.
- Kaip Estijoje funkcionuoja taromatų tinklas?
- Estijos rinkoje veikia 675 taromatai. Per pastaruosius 5 metus šis skaičius išlieka stabilus. Didžiausią pokytį sistema patyrė 2008 ir 2009 metais, kai vykdėme pertvarką, prie kurios aktyviai prisidėjo mažmeninės prekybos verslas, investuodamas į naujos kartos taromatus, turinčius presą.
Juk iš pradžių daug taromatų Estijoje tik surinko pakuotes, tačiau jų neapdorojo, nesuspaudė. Dėl to buvo didesnės logistikos sąnaudos.
Be abejo, dvylika metų – ilgas laikas. Šiandien dalį įrangos tenka keisti, nes ji yra nusidėvėjusi. Vietoj senų aparatų prekybininkai įrengia naujos kartos taromatus, tokius kaip „Tomra T-9“ ir panašius.
- Lietuvoje per praėjusius metus grąžinta 415 milijonai vienkartinių pakuočių. Kiek pakuočių per metus grąžina Estijos gyventojai?
- Pastaraisiais metais šis skaičius nusistovėjo – per metus Estijoje grąžinama maždaug 245 milijonų pakuočių. Į užstato grąžinimo sistemą sugrįžta 80 procentų į rinką išleistų pakuočių. Estai grąžina 88 procentus plastiko pakuočių, 87 procentus stiklo pakuočių ir 74 procentus skardinių.
- Akivaizdu, kad rezultatai labai geri. Kaip per 12 metų pasikeitė gyventojų požiūris į aplinkosaugą, atliekų rūšiavimą ir perdirbimą?
- Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų požiūris į aplinkosaugą labai pasikeitė. Negalime likti nuošalyje, kai visas pasaulis pripažįsta, jog išteklių trūkumas ir gamtos tarša yra labai svarbios problemos.
Žmonės domisi ir daugiau diskutuoja apie galimybes apsaugoti aplinką, be to, keičiasi ir pats visuomenės elgesys. Ji tampa atsakingesnė.
- Ar užstato sistema turėjo įtakos šioms permainoms?
- Esu įsitikinęs, kad užstato sistema atlieka labai svarbų vaidmenį didinant visuomenės sąmoningumą ir rūpinimąsi aplinkosauga. Juk sistema veikia labai paprastai ir žmonėms yra patraukli, lengvai suvokiama. Nauda yra akivaizdi.
Žinoma, žmonėms tenka nukeliauti iki taros surinkimo punkto, atgauti pinigus, tačiau šis judėjimas juos priverčia susimąstyti apie savo indėlį, kuris yra labai aiškiai matomas ir konkretus – švaresnis miestas, gamta, aplinka.
- Kaip pakito pakuočių grąžinimo įpročiai? Pavyzdžiui, vokiečiai ir skandinavai prieš grąžindami butelius ir skardines išplauna. Kaip elgiasi estai? Ar jie rūpinasi, kad buteliai ir surinkimo aparatai neskleistų blogo kvapo, kad taromato patalpose būtų švaru?
- Labai svarbu, kad gėrimo pakuotė būtų ištuštinta iki paskutinio lašo. Šis principas yra labai svarbus visai sistemai. Visiškai tuščios pakuotės padeda tausoti taromatus, palengvina parduotuvių personalo darbą ir, be abejo, sumažina smarvę patalpose.
Šiek tiek kvapo surinkimo vietose būna visada, nes gėrimų likučių lieka ant pakuočių sienelių ir dugno. Karštomis vasaros dienomis tai sukelia problemą, todėl per karščius taros surinkimo vietose klientams skirtos patalpos būna intensyviai vėdinamos – darbuotojai tiesiog palieka atdaras duris.
- Ar skiriasi gyventojų požiūris į užstato sistemą mieste ir regionuose?
- Ir mieste, ir kaimiškose vietovėse gyventojai supranta, kaip veikia sistema. Didelių skirtumų nėra, išskyrus vieną: miestuose pakuotės yra grąžinamos dažniau ir mažesniais kiekiais, o kaimuose žmonės namuose turi daugiau vietos pakuotėms laikyti ir kaupti, todėl tarą grąžina rečiau, bet didesniais kiekiais.
- Ar jaunoji estų karta apie aplinkosaugos problemas mąsto kitai negu jų tėvai?
- Manau, kad jaunoji vartotojų karta yra atviresnė, linkusi labiau reaguoti į aplinkosaugos problemas ir priimti sprendimus. Didžiąją dalį savo informacijos kampanijų ir švietimo programų mes skiriame mokyklinio amžiaus vaikams, nes tikime, kad reikia ugdyti moksleivių sąmoningumą. Žinome, kad vaikai ne tik patys sugeria informaciją, bet ją perduoda savo artimiesiems, daro įtaką tėvams ir seneliams.
Dėmesys vaikams, jaunimui padeda sukurti bendrą aplinkosaugos problemų supratimą. Todėl įgyvendinome daugybę projektų, pavyzdžiui, tūkstančiai vaikų per pastaruosius trejus metus apsilankė mūsų pakuočių tvarkymo centre, kur mes plačiai papasakojame apie aplinkosaugą, pradėdami nuo milžiniškų šiukšlių salų Ramiajame vandenyne ir baigdami rankoje laikoma tuščia suspausta pakuote. Ekskursija po skaičiavimo centrą vaikams visada palieka ryškių įspūdžių.
