Netrukus po to, kai vėžys iš jos atėmė vyrą, Judi nuėjo į “Bradshaw” laidojimo biurą Stilvoteryje, Minesotoje (JAV). Čia moteris sužinojo, kad tiems, kurie nenori velionio užkasti į žemę, yra dvi galimybės – su juo atsisveikinti ugnyje ar vandenyje.
Brošiūroje pastarasis būdas - resomacija kalio hidroksido tirpale – pristatoma kaip “švelni ir ekologiška alternatyva sudeginimui”.
Kuo daugiau Judi apie tai galvojo, tuo šis pasirinkimas jai atrodė priimtinesnis.
Švelniau nei ugnis
Net ir mirusiam žmogui reikia gamtos išteklių: medienos karstui, medvilnės įkapėms, akmens paminklui. Amerikiečiai apskritai karstą įdeda į betoninį ar geležinį sarkofagą, kad, medžiui dūlant, žemė nesuzmegtų.
Kremavimas ekologiniu požiūriu taip pat nėra nekaltas veiksmas. Kad sudegintų kūną, reikia tiek kaitros, kad savaitę galėtum kūrenti namą.
Biokremavimas šiuo požiūriu švaresnis, tačiau jį siūlo vos 14 laidojimo namų visame pasaulyje.
Apie pusė “Bradshaw” laidojimo namų klientų renkasi kremavimą, ir kone 80 proc. iš jų pirmenybę teikia šarmingam tirpalui.
To priežastys – ne vien meilė gamtai.
Štai Judi Olmsted pasirinkimą lėmė tai, jog Bobas mylėjo vandenį.
Čia galima rasti ir sąsajų su krikščionių paskutinio patepimo tradicija.
Tačiau dažniausiai tokį pasirinkimą lemia emocija – atiduoti velionį švelnesnei stichijai nei ugnis.
Kameroje lyg greitpuodyje
“Bradshaw” laidojimo namai šarminės hidrolizės aparatą rūsyje pastatė prieš penkerius metus. Tuomet jis ir šalia esančios ritualinės salės parengimas ceremonijoms kainavo 750 tūkst. JAV dolerių,
“Galėjome apsieiti ir pigiau, tačiau nutarėme netaupyti, kad jei jau esame regione pirmieji ir vieni pirmųjų šalyje”, - kalba centro vadovas Jasonas Bradshaw.
Kartu su juo leidžiamės į rūsį. Ochra dažytose patalpose tyliai čiurlena fontanas. Sienoje – nuo lubų ligi grindų iškirstas langas, už jo – medinės stumdomosios durys.
O štai ir pati mašina: du metrai į aukštį, trys – į ilgį. Didžiulis antvožas primena banko seifo duris ar povandeninio laivo liuką. Ogi pasirodo, jog iš tiesų tokius dangčius montuoja povandeniniuose laivuose. Tėra vienas skirtumas – laivuose liukai atsidaro ir iš vidaus.
Pramoninė mašinos išvaizda kontrastuoja su gedulo salės tyla ir ramybe.
Kambaryje pasirodo Jasonas ir jo kolega. Vyrai vilki griežtais kostiumais, o ant rankų – mėlynos chirurgų pirštinės. Jiedu ratukais gabena juodu audiniu uždengtą kūną.
Laidojimo biuro darbuotojai atlapoja liuką, o kūną įstumia į tamsią geležinės mašinos gerklę. Ant valdymo skydelio viso labo keturi pasirinkimai: „atidaryti“, „patikra“, „ciklas“ ir „uždaryti“.
Jasonas – pagal išsilavinimą biologas ir chemikas – pasakoja, kad aparatas pagal mirusiojo kūno svorį apskaičiuoja tirpalo sudėties proporcijas. 300 litrų vandens vidutiniškai reikia 30 kg kalio hidroksido. Kameroje tirpalas įkaista iki 152 laipsnių celcijaus, tačiau neužverda, nes viduje susidaro slėgis kaip greitpuodyje.
“Šarminė hidrolizė – natūralus palaidoto kūno irimas. Tik sukūrėme procesą, kuriuo visa tai įvyksta gerokai greičiau”, - sako Jasonas.
Įprastame kape visa tai truktų dešimtmečius. Aparatas susidoroja per 1,5 valandos. Tiesa, dar panašiai tiek laiko reikia plovimui. Atidarius liuką ant geležinės dugninės guli išbarstyti šlapi kaulai ir implantai.
Dirbtinės žmogaus kūno dalys puikiai atlaiko procedūrą. Tad hidrolizės mašinų gamintojai svarstė procesams įsibėgėjus jau panaudotus endoprotezus siųsti į besivystančias šalis.
O štai kūnas ištirpsta visiškai.
Kas liko – į kanalizaciją
Patalpoje, kur stovi aparatas, kvepia cheminiais valikliais. Jau panaudotą skystį – sterilų kokteilį iš amino rūgšties ir peptidų be žmogaus DNR pėdsakų – pila į kanalizaciją.
Kaulus nusausina arba lėtai – specialioje spintoje, arba greitai – įprastoje skalbinių džiovyklėje. O tuomet juos specialiame aparate susmulkina.
Tokią pat techniką naudoja ir po įprastinio kremavimo ugnimi. Tik po resomacijos palaikų trečdaliu daugiau, o sumalti jie baltesni ir smulkesni, labiau panašesni į miltus.
Nuo to momento, kai “Bradshaw” centre atsirado ši mašina, ji jau yra ištirpinusi daugiau nei tūkstantį kūnų – panašiai po vieną per dieną.
Britai bus pirmieji
Resomacijos aparatą pagamino britų kompanija “Resomation Ltd”. Iki metų pabaigos ji analogišką mašiną pastatys anglų mieste Sandvele. Tai bus pirmasis toks aparatas Senajame Žemyne.
Jasonas pasakoja, jog kai kurie artimieji prašo leidimo patiems mirusįjį įsitumti į mašiną ar bent paspausti procesą pradedantį mygtuką.
“Vieniems tai nemalonu, kiti mano turį atilkti paskutinę pareigą mirusiajam. Tikriausiai tai kažkas panašaus į žemės grumstų užmetimą ant karsto – savitas būdas pasakyti paskutinįjį “atsiprašau”, - pasakoja laidojimo namų atstovas.
Mirties pėdsakas
Kasdien pasaulyje į dausas iškeliauja apie 150 tūkst. žmonių. O, Žemėje augant gyventojų skaičiui, į didžiąją pusę keisis ir ši statistika. Spėjama, jog iki amžiaus galo Žemėje mūsų bus jau daugiau nei 11 milijardų. Tad laisvos žemės plotų laidoti palaikams mažės. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kas antros šiandien veikiančios kapinės per du ateinančius dešimtmečius bus užpildytos. Kai kuriuose Londono rajonuose jau dabar gauti vietos kapinėse neįmanoma, kitur valdžia dalija leidimus laidoti senose kapavietėse.
Yra ir kita laidojimo žemėje pusė. Aktyvistai tvirtina, jog vien JAV sarkofagams pagaminti kasdien sunaudojama daugiau nei 1,5 mln. tonų cemento ir 14 tūkst. tonų plieno.
Per vieną kremavimo seansą į atmosferą išmetama 320 kg anglies dioksido.
O kaip dėl šarminės hidrolizės?
Tyrėja iš Nyderlandų Elisabeth Keijzer, ritualinių paslaugų tinklo “Yarden” užsakymu šią temą nagrinėjo dusyk - 2011 ir 2014 metais. 17-oje iš 18-os kategorijų – nuo jūrų užteršimo iki klimato kaitos – hidrolizės rezultatai buvo geresni nei kremavimo ir laidojimo.
Remdamiesi tyrimo duomenimis, E.Keijzer su kolegomis pinigais įvertino skirtingų laidojimo būdų aplinkai daromą žalą: apie 64 eurai laidojant, kiek daugiau nei 48 eurai kremuojant ir vos 2,59 euro atliekant resomaciją.
Tiesa, reikia paminėti, jog, pavyzdžiui, kremuojant iš aplinkai padaromos žalos 29 eurai skriami karstui.
Tačiau vadinamasis anglies pėdsakas atsisveikinat su žmogumi yra 10-30 tūkst. kartų mažesnis nei jo palikimas per visą gyvenimą. Bet netgi laidotuvės – artimųjų ir pažįstamų atvykimas į laidotuves, gėlių išauginimas ir pardavimas bei panašiai – gamtai padaro triskart didesnę žalą nei velionio pakasimas ar sudeginimas savaime.
Technologiją siūlė galvijams naikinti
2001 m. britų televizijos transliavo apokaliptinius masinių skerdynių ir galvijų deginimo vaizdus. Šalį apėmė snukio ir nagų liga.
Dvėsena degė atviruose laukuose, o kadangi galvijų dalys buvo užkrėstos karvių pasiutlige, kilo grėsmė, kad liga ims plisti oru.
Biochemikas Sandy Sullivanas penkerius metus mėgino ES įtikinti, kad infekuotų gyvūnų mėsą leistų sunaikinti steriliai.
S.Sullivanas dirbo kompanijoje WR2, kuri turėjo patentą šarminei hidrolizei ir laboratorijos sąlygomis turėjo patirties kaip naudotis šia technologija.
Europoje iki to taip ir nebuvo prieita, o štai JAV leista užkrėstą briedžių ir avių mėsą tirpinti.
Vis dėlto S.Sullivanas tikėjo ritualinių paslaugų potencialu naujoms technologijoms.
WR2 2006 m. griuvo, S.Sullivanas įkūrė “Resomation Ltd”, o jo buvęs viršininkas - “Bio-Response Solutions”.
“Ši rinka labai konservatyvi, bet kuri nauja idėja sutinkama bruzdesiu”, - sako S.Sullivanas.
Kovoja dėl veiklos teisėtumo
Tą patį kelią mynė ir kremavimo pionieriai XIX a. pabaigoje. Kai britai 1879 m. Vokinge pastatė pirmąjį krematoriumą, miesto gyventojai protestuodami išėjo į gatves. Valdžia turėjo uždrausti kremavimą iki parlamentas įstatymais neįteisins jo veiklos. Tačiau sulaukti lrodų sprendimo neprisiėjo.
1884 m. valas druidas Williamas Price'as buvo areštuotas mėginant kremuoti savo sūnaus palaikus. W.Price'as gynėsi, jog nė vienas įstatymas nedraudžia kremavimo. Teismas vyrą išeisino, o krematoriumas Vokinge ėmė veikti jau kitąmet, nelaukiant parlamento priimto įstatymo. Teisės aktas atsirado tik 1902 metais. Tuo laiku Didžiojoje Britanijoje jau veikė keli krematoriumai, vis dėlto visuotinai priimtina tokia atsisveikinimo su velioniu praktika priimtina tapo tik po dešimtmečio. Šiandien į žemę Didžiojoje Britanijoje laidojamas tik kas ketvirtas mirusysis.
JAV šie procesai taip spėriai nesivystė. Ir tik pastaraisiais metais kremuojamų velionių skaičius pasivijo laidojamų kapuose.
Paslinkus amžiui, analogiškas teisinio reguliavimo vakuumas atsirado apie šarminę kūno hidrolizę.
Leidimas Sandvele, “Rowley Regis” krematoriume, pastatyti resomacijos mašiną jau yra. Beliko sulaukti leidimo, kuriuo būtų galima tirpalą išlieti į kanalizaciją.
Verslas nemato naudos
Tačiau resomacijos pionieriams verslą teks įtikinti, jog jų idėja – verta dėmesio. Krematoriumams nėra jokio tikslo leisti pinigus hidrolizei, jei žmonės rinksis taps jos ir kremavimo. Tokia Harvey Thomaso, kremuotojų bendruomenės pirmininko, nuomonė.
“Iš verslo pusės čia – jokios naudos. Kad būtų verta, resomaciją turėtų rinktis tie, kurie ketino velionį laidoti”, - sako jis.
Be to, priduria H.Thomasas, kūnas sudega per valandą, o ištirpsta – per tris keturias. Daugiau sąnaudų – mažesnis pelnas.
Šiaurės Amerikoje biokremavimas vykdomas trijose Kanados provincijose, kuriose gyvena du trečdaliai šalies gyventojų. JAV tai leidžiama 14-oje valstijų, dar penkiose ruošiama teisinė bazė.
Tačiau šis kelias duobėtas.
Teisės aktus ruošia vietos ritualinių paslaugų asociacijos atstovai, kurie, suprantama, nemato jokio reikalo sau auginti konkurenciją. Be to, mažiausiai keturiose valstijose teisės aktai nebuvo palaiminti įsikišus katalikų bažnyčiai.
Nepagarba senelei
“Kūno ištirpinimas kubile su chemikalais, kai tirpalas galiausiai išpilamas į kanalizaciją negali būti laikomas tinkamu būdu atsikratyti žmogaus liekanų”. Tokio katalikų bažnyčios pareiškimo 2012 m. sulaukė įstatymdaviai Ohajuje, JAV.
Laiškų iš bažnyčios sulaukta Kalifornijoje, Niujorke ir Naujajame Hampšyre.
Iš dalies dėl to resomacija šiose valstijose iki šiol neįteisinta.
Ne tik katalikų bažnyčia nepritaria liekanų nuleidimui į kanalizaciją. Filosofas Philipas Olsonas sako: „Taip išeina, kad jūs savo senelę nuleidžiate į unitazą. Daugeliui tai – artimojo negerbimas“.
Katalikų bažnyčia kremavimą palaimino tik 1963 metais. Tą padarė popiežius Paulius VI, pridūręs, jog kremavimas turėtų būti taikomas tik išimtinais atvejais. Sekant šiuo nurodymu teigiama, jog ir kalbant apie resomaciją turi būti laikomasi tų pačių taisyklių.
Rinkos specialistai teigia, kad hidrolizė visuomet turės priešininkų, tačiau pažymi, kad metas šiam atsisveikinimo su mirusiuoju būdui populiarinti pasirinktas puikiai. Juk ekologija šiandien ant bangos.
Naujasis metodas randa šalininkų tarp tų, kurie žmogaus liekanas laiko maistu augalams ir gyvūnams. Hidrolizės tirpalas – neblogos trąšos. Net ir į kanalizaciją išlietas skystis, tikinama, duoda naudos: jis padeda augti vandenį valantiems augalams.
Tačiau visa tai lankstinukuose apie resomaciją greičiausiai nebus įrašyta. Tuo labiau kad šiuos aparatus įsigiję laidojimo namai itin garsiai apie juos nepasakoja, kad neužsitrauktų vietos bendruomenės rūstybės.
Parengta pagal užsienio spaudą
