Vidurdienį šioje vietose rūkas toks tirštas, kad pro jį nieko nematyti. Galima tik girdėti, kaip didžiulius akmenis skaldo darbuotojai kinai. Aplink juos ratus suka prižiūrėtojas, kurio darbas įsitikinti, kad brangiomis medžiagomis gerai rūpinamasi.
Už kelių metrų stovi sunkvežimis, į kurį bus pakrauti skaldyti akmenys. Po kelionės kalnų keliais akmenų luitai atsidurs Bagnolo Piemonte bei Barge kaimeliuose.
Tai savo dienas Italijoje leidžia didžiausia kinų bendruomenė Europoje. Nuo 1990 metų atokioje gyvenvietėje įsikūrė daugiau kaip 1,3 tūkst. imigrantų iš Kinijos.
Dabar jie sudaro apie 10 proc. visos apylinkių populiacijos – kinų čia tiek daug, kad Barge miestelyje pačia dažniausiai pasitaikančia pavarde tapo „Hu“.
Kinų atvykimas į Italija tapo savotišku jau du dešimtmečius trunkančiu migracijos eksperimentu, neplanuota galimybe ištestuoti migracijos politikos galimybes ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje.
Pilkasis auksas
Į Italijos kalnus kinus atviliojo Luzernos akmuo – vietinės ekonomikos svarbiausia dedamoji dalis, dažnai vadinama pilkuoju auksu.
Iš Alpių kalnų kasmet yra išgaunama apie 150 tūkst. tonų Luzernos akmens.
Ši pramonės šaka stipriai nukentėjo nuo 2008 metų krizės, bet, ekspertų nuomone, ji galėjo susidurti ir su kur kas didesnėmis problemomis, nuo kurių išgelbėjo ne kas kitas, o kinų smalsumas.
1994 į Barges miestelį atvyko legendinis Kinijos akmenskaldys Dengas Lunqiao’as. Jis tapo pirmuoju kinu, įsidarbinusiu Italijos akmens pramonėje, tuo metu kentėjusioje nuo darbo jėgos trūkumo.
„Kai pirmosios kinų šeimos atsikraustė į apylinkes, vietiniai darbdaviai suprato, kad tai puikus būdas pakelti produktyvumą.
Kinai tam puikiai tinka – tai darbuotojų, kurie gali labai greitai mokytis ir yra pasiruošę daug dirbti, bendruomenė“, – kalbėjo akmenskaldybos kompanijos „Italpietre“ vadovas Lucas Liporace.
Dabar kinai taip įsisuko į šią sritį, kad ne vienas jų tapo pats sau darbdaviu. Apylinkėse daug nedidelių dirbtuvėlių, kuriose kinai poliruoja iš italų nusipirktus akmenis, o paskui juos vėl jiems parduoda.
Taikus sugyvenimas
Evoliucija akmens pramonėje Italijos Alpėse atnešė į šalį ir nemažai socialinių pokyčių. Tokiuose nedideliuose miesteliuose imigracija, o dar tokių mastų, jaučiama kur kas stipriau nei tokiuose didmiesčiuose kaip Roma ar Milanas.
Ir nors rasistinių išpuolių čia nepasitaiko, o kinų ir italų bendruomenės sutaria, integracija nebuvo lengva.
Vietinės šeimų organizacijos vadovė Liliana Chioccarello prisimena, kad ji pirmą kartą su kinų bendruomene susidūrė per savo šešerių metų sūnų.
Moteris savo namuose leido vakarus leisti sūnaus bendraklasiams kinams, kad šiems nereiktų būti namuose vieniems, kol jų tėvai dirba.
„Mano namai tapo saugiu uostu, esu labai svetinga. Galiausiai net pati nebegalėjau eiti į darbą, nes mano namuose nuolat būdavo vaikų. Tuomet nusprendžiau kažko imtis ir tai tapo mano pirmuoju projektu“, - prisiminė moteris.
Tai buvo tik viena pirmųjų iniciatyvų – per metus miestelyje atsirado ne vienas projektas, įtraukiantis kinų ir italų vaikus: popamokiniai būreliai, vasaros stovyklos bei teatro būreliai.
Šios programos pasirodė itin patrauklios, ypač tiems kinų vaikams, kurie jau gimė Italijoje.
„Bet net tie vaikai, kurie gimė čia ir šneka itališkai, sunku integruotis visu šimtu procentų. Jie vis dar yra linkę likti savo kultūriniuose ratuose“, – pasakojo su jaunimu dirbanti Sara Caldera.
Švietimo galia
Tai didelis iššūkis miesteliui, ypač žinant, kad 20 proc. lopšelių, darželių ir mokyklų vaikų čia sudaro kinai.
Bagnolo ir Bargės miesteliai savo mokyklose pradėjo teikti specialias paslaugas kinų vaikams, tokias kaip kultūrinės paskaitos, specialūs mokytojai ir italų kalbos pamokos. Bet socialiniai darbuotojai įsitikinę, kad to negana.
Nors lėšų užtenka ne visuomet, daugybė kinų jaunuolių įsilieja į Italijos visuomenę.
Kinas Huangas Zaitongas iš Kinijos su tėvais į Italiją atvyko būdamas šešerių, o dabar mokosi Turino universitete.
Jis teigia, kad jaunoji kinų karta Italijoje nesiruošia sekti tėvų pėdomis: „Jie nori atidaryti parduotuves, tapti verslininkais. Vyresni žmonės, kurie skaldo akmenis, yra paskutiniai taip dirbantys kinai“.
Panašu, kad kaip ir kitose šalyse, kartų kaita gali palengva išstumti kinus iš akmens pramonės. „Jie gauna išsilavinimą ir dėl to nebenori dirbti tokių darbų. Grįžkite čia po dešimt metų ir žmonės to nebedirbs“, – įsitikinęs akmenskaldybos kompanijos vadovas L.Liporace.
