Sakoma, kad tik prekyba narkotikais ir ginklais gali būti pelningesnė už atliekų verslą. Sunku su tuo nesutikti.
Išsivysčiusiose šalyse gyventojai raginami šiukšles rūšiuoti, kad jas būtų galima lengviau perdirbti ir žaliavą naudoti daug kartų.
Bet daug kas lieka neperdirbta. Šios atliekos keliauja į skurdžias valstybes, kuriose už skatikus vietos gyventojai jas rūšiuoja ir parduoda besivystančioms šalims. Dažniausiai – Kinijai.
Prasmirdusi Ganos sostinė
Vargu ar pasaulyje yra kita taip dvokianti vieta kaip Agbogblošis. Tai keturių kvadratinių kilometrų teritorija pačioje Ganos sostinėje Akroje. Ji yra tarp bankų, ministerijų ir bažnyčių.
Puvėsių dvokas čia maišosi su degančių padangų, kabelių ir apanglėjusios mėsos dūmų tvaiku.
Ožkos ir avys, kurios ganosi ant nuodingų kalvų, jas paskerdus tuojau pat metamos į ugnį, kad būtų galima lengviau nudirti jų kailį.
Čia gyvena ir dirba Chrisas. Ir kvėpuoja. „Toks oras gadina sveikatą. Noriu kaip galima greičiau iš čia dingti“, – neslėpė 21-erių vyriškis. Juk čia niekas nesulaukia senatvės.
Bet Chrisas privalo likti, kęsti šlykščią smarvę, dūmus ir galvos skausmą, kuris nepraeina net ir miegant. Agbogblošis yra jo darbo vieta ir pragyvenimo šaltinis, nors ir skurdus. Tai – vienas didžiausių planetos sąvartynų.
Per savaitę – 90 eurų
Kaip ir daugelis čia dirbančių, Chrisas laimės ieškoti atvyko iš kaimyninės šalies Nigerijos. Baigęs mokyklą jis susitaupė pinigų skrydžiui į Stambulą, gavo vizą ir išskrido.
Tačiau Turkijoje jam nepasisekė rasti kelio į Europą. Vienintelė galimybė pragyventi – sugrįžti atgal į Nigeriją. Draugai patarė Chrisui patraukti į Agbogblošį.
Čia dirbdamas jis kasdien atsideda pinigų kitai svajonei. Šįkart galbūt Azijai – vyras mąsto apie Pietų Korėją.
Jo darbo vieta – senas konteineris, kuriame laikomi pasenę vaizdo grotuvai ir asmeniniai kompiuteriai.
Kiekvieną rytą Chrisas prakaituoja karščiu alsuojančioje skardinėje dėžėje ir ardo šią techniką.
Už kai ką mokami du, už kai ką – keturi eurai. Visa tai Chriso viršininkas parduoda tarpininkui, o jis dideliais kiekiais – Kinijos bendrovėms. Jeigu savaitė būna sėkminga, vyras uždirba 90 eurų. Tuomet šiame sąvartyne gali jaustis kaip turtuolis.
Veikia net ir viešnamis
Agbogblošyje jau penktą valandą ryto verda darbas. Kol šviesu, vyrai pradeda iš šiukšlių daryti pinigus. Išnarsto senus kalnakasybos įrankius, skalbykles, šaldytuvus, kai kurie iš gofruotosios skardos likučių sulipdo paprastas kepsnines. Šalia stovinti grupė išnarsto autobusą.
Aplink dirbančiuosius sukasi moterys, meistriškai išlaikydamos ant galvų padėklus su gėrimais. Kitos turi nedidelius kioskus, kuriuose galima pavalgyti, kirpimo salonus ar trobeles su mirguliuojančiais senais gremėzdiškais kineskopiniais televizoriais.
Čia vyrai vakarais renkasi žiūrėti futbolo, neretai – ir Europos Čempionų lygos rungtynių. Sąvartyne, žinoma, yra ir viešnamis.
Nors Agbogblošis yra prasčiausia Akros vieta, ir jame yra pats blogiausias kvartalas.
Čia triūsia degintojai.Šie žmonės sukrauna kabelius, juos apipila benzinu ir viską paskandina liepsnose. Jie diena iš dienos kvėpuoja ypač pavojingomis dujomis, kurios sukelia vėžį ir aptemdo sąmonę.
Stovėdami nuodingų debesų apsuptyje degintojai valgo, geria ir rūko. Ir tai jiems nebesvarbu.
Kai ugnis užgęsta, iš šlakų jie išrenka vario gabalėlius. Per dieną vienas degintojas vidutiniškai surenka kilogramą vario, už kurį gauna iki keturių eurų.
Gabena per visą pasaulį
Kompiuteriai, šaldytuvai, televizoriai ir kilometrais skaičiuojami kabeliai, stūksantys ant nuodingo kalno, atkeliavo ne iš milijonus gyventojų turinčios Ganos sostinės Akros ir net ne iš Afrikos žemyno.
Tai – europiečių šiukšlės. Pasak Jungtinių Tautų studijos, Europoje deramai pasirūpinama tik trečdaliu panaudotų elektrinių prietaisų. Tokio šlamšto vien Vokietija per metus eksportuoja 150 tūkst. tonų. Dažniausiai – į Afriką.
Daugiausia atliekų „pagamina“ turtingų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių gyventojai. Bet 20 didžiausių pasaulio sąvartynų yra kituose žemynuose.
Gerėjant gyvenimo kokybei Azijoje ir Afrikoje čia taip pat gausėja šiukšlių. Pasaulio banko skaičiavimai rodo, kad atliekų kiekis didėja kone šešis kartus sparčiau nei planetos gyventojų skaičius.
Tačiau prakutusieji nieku gyvu nenori sąvartynų savo pašonėje. Todėl skurdžiausios šalys tapo stambiausiomis pasaulio šiukšlių surinkėjomis ir rūšiuotojomis.
Dvokiančias šiukšles pelninga gabenti kad ir aplink Žemės rutulį. Pasaulio laivininkystės bendrovės spėja, kad bent du procentus visų vandenynais plaukiančių krovinių sudaro vien atliekos.
Kad tai yra labai naudinga, jau spėjo įrodyti Kinija. Kai ši milžiniška šalis pradėjo lygiuotis į pasaulio ekonomikos lyderius, jos prekės pasklido po visą planetą.
Pilnutėliai konteineriniai laivai iš Kinijos išplaukdavo į Europą ir Ameriką, bet grįždavo tuščiomis. Laivų savininkams toks sugrįžimas buvo nuostolingas.
Ir štai tuomet Kinijos verslininkams toptelėjo gera idėja – gabenti į šalį atliekas.
Susikrovė milžinišką turtą
Dešimtajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje kinė Cheung Yan įžengė į šiukšlių perdirbimo verslą. Ji, vyriausia iš aštuonių vaikų, augo vargingomis sąlygomis, mėsos galėjo valgyti tik per šventes.
Cheung Yan greitai suvokė, kad Kinijoje pakavimo medžiagų gaminama nepakankamai, ypač eksporto prekėms – spalvotiems televizoriams, žaislams ir mikrobangų krosnelėms.
Verslininkė įkūrė bendrovę „Nine Dragons Paper“, JAV pirko panaudotą popierių – makulatūrą, nebrangiai atsigabendavo į Kiniją, o ten jau perdirbdavo į kartonines pakavimo dėžes.
2006 metų kovą Cheung Yan įmonė įžengė į Honkongo biržą. Dar tais pačiais metais jos „Nine Dragons Paper“ akcijų vertė išaugo tris kartus. Šiukšlės kinų verslininkę padarė milijardiere.
Kinai atsitvėrė užkarda
Senas popierius tebuvo pradžia, nes netrukus Kinija tapo didžiausia pasaulio atliekų perdirbėja.
Aplink šios šalies uostus iškilo sąvartynai, kuriuose milijonai menkai uždirbančių darbuotojų daugiausia rankomis rūšiavo Vakarų valstybių šiukšles.
Pasaulio aplinkosaugos tarnybos duomenimis, 2016-aisiais vien į Kiniją nukeliavo 560 tūkst. tonų plastiko atliekų.
Ekonominis Kinijos pakilimas milijardinės tautos gyvenimo lygį per praėjusį dešimtmetį gerokai padidino. Tačiau tai nėra gera žinia atliekų perdirbėjams.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje dar daugiau nei pusė kinų gyveno visiškame skurde. Dabar – mažiau nei penki procentai. Jie nebėra tokie vargšai, kad liktų pasaulio šiukšlių surinkimo vieta.
Galiausiai buvo nuspręsta beveik visiškai uždaryti sienas atliekoms iš užsienio – nuo šių metų kovo daugumą jų uždrausta įvežti į šalį.
Tačiau tokiu atveju šiukšlės iš Vakarų valstybių turės keliauti kur nors kitur, dažniausiai – į Afriką. Juk vien plastiko atliekų praėjusiais metais kinams buvo nuplukdyta už 2 milijardus JAV dolerių (1,683 mlrd. eurų).
Kaimas staigiai pasikeitė
Kinija nebenori būti panaši į kai kurias pasaulio šalis ir būti planetos sąvartynu. Tačiau sulig ekonominiu pakilimu auga ir atliekų kalnai, kuriuos gamina patys kinai.
„Vaikystėje plaukiojau upe, su draugais gaudžiau žiogus ir žuvis. Gyvenimas kaime buvo toks gražus“, – pasakojo garsus šios šalies kino kūrėjas Wang Jiuliangas.
Iš valstiečių šeimos ir Rytų Kinijos Šandongo provincijos kilęs vaikinas buvo vienas iš nedaugelio, galėjusių studijuoti Pekine.
Kai jis sugrįžo į gimtąsias vietas, upės buvo juodos, o laukai – margi nuo plastiko šiukšlių. Žuvys ir žiogai dingo.
Tuomet Wang Jiuliangas pradėjo tyrimą. Oficialios informacijos apie sąvartynus, įsikūrusius aplink Pekiną, nebuvo. Jis važinėjo motociklu ir žymėjo kiekvieną atliekų kalną „Google Maps“. Virtualiame žemėlapyje atsirado net 460 kryžiukų.
Sąvartynai virto parkais
Wang Jiuliangas filmavo ožkas, kurios ėdė plastikinius maišelius, vaikus, žaidžiančius šiukšlėse, ir rūkstančius atliekų kalnus iki pat horizonto.
Po trejų metų jis pristatė savo pirmąjį filmą „Pekinas, apsuptas plastiko“.
Juosta jo tautiečius sukrėtė. Atrodė, kad iki tol niekas nepastebėjo, jog kinai iki kulkšnių braido po šiukšles.
Būtent šis filmas pamažėle pažadino jo tėvynainių susirūpinimą dėl ekologijos. Pirmiausia – gyventojų, o paskui ir šalies partinių funkcionierių.
Iki 2011-ųjų pabaigos Kinijos vyriausybė daugumą nelegalių sąvartynų, parodytų Wang Jiuliango dokumentiniame filme, pavertė parkais. („Stern“, LR)
