Statistikos duomenys buvo netikėti ir kai kuriems ekonomistams, suabejojusiems, kaip gali būti, kad, žmonių pajamoms augant sparčiau nei infliacijai, skurstančiųjų šalyje ne mažėja, o daugėja.
Pasirodo, gali – tokią liūdną tiesą atskleidė pagal visose ES šalyse naudojamą Eurostato metodiką surinkta statistika, kuri, tiesa, rodo ne dabartinę, o praėjusių metų padėtį.
Labiausiai šokiruojanti statistikų išvada – kad pernai santykinio skurdo lygis Lietuvoje dar išaugo 1 proc. ir apie 650 tūkst. žmonių – 22,9 proc. šalies gyventojų – gavo mažesnes pajamas, nei nustatyta pernykštė 307 eurų vienam asmeniui arba 644 eurų keturių asmenų šeimai per mėnesį skurdo rizikos riba.
Santykinio skurdo rodiklis priklauso nuo vidutinių pajamų šalyje – gaunantys mažiau nei 60 proc. šio vidurkio žmonės laikomi skurstančiais. Todėl augant atlyginimams kyla ir skurdo rizikos riba – užpernai ji siekė 282 eurus per mėnesį vienam asmeniui, o pernai ūgtelėjo iki 307 eurų.
Valdantieji, nuolat pabrėžiantys, kad siekia sumažinti socialinę nelygybę, negali teisintis, jog skurstančiųjų šalyje padaugėjo todėl, kad pakilo pats skurdo rizikos rodiklis. Juk 2016 metais, nors ir menkai, tik 0,3 proc., jau buvo sumažėjusi žemiau šios ribos gyvenančių žmonių dalis.
Vis dėlto kodėl santykinis skurdas Lietuvoje augo, nors atlyginimai kilo 7–8 procentais?
Ekonomistas G.Nausėda aiškina, kad tai lėmė infliacija, pranokusi dalies gyventojų pajamų augimą. Nors dabar vidutinis metinis kainų augimas siekia 2,5 proc., o atlyginimai kyla maždaug 8 proc., kai kurių žmonių pajamos beveik arba netgi visai nedidėja, o jų vartojamam prekių krepšeliui infliacija atsiliepė net stipriau, nei rodo statistika.
Tai patvirtina ir statistikos duomenys – daugiausia žemiau skurdo rizikos ribos atsidūrusių žmonių tarp bedarbių (61,5 proc.), pensininkų (36,7 proc.), vienišų mamų ir tris ar daugiau vaikų auginančiose šeimose (apie 40 proc.).
Skurstančių pensininkų padaugėjo labiausiai – 6,1 procento.
Galima daryti išvadą, kad šių socialinių sluoksnių pajamos kilo lėčiau, nei augo infliacija. Bet tai pareiškusiam G.Nausėdai kategoriškai prieštarauja kito banko ekonomistas N.Mačiulis.
Iš tiesų, G.Nausėda, regis, neatkreipė dėmesio, jog santykinio skurdo rodiklis nustatomas ne pagal žmogaus gebėjimą įsigyti būtiniausių prekių ir paslaugų, o pagal asmens pajamų santykį su šalies vidurkiu.
Be abejo, daugumai žmonių skurdas – kai jiems nepakanka pinigų būtiniausioms prekėms ir paslaugoms bei pastogei įsigyti. Tokiu požiūriu vadovaudamasis N.Mačiulis supliekė patį santykinio skurdo rodiklį ir pareiškė, kad jį reikėtų uždrausti, nes taip tik klaidinama visuomenė.
Ekonomisto nuomone, santykinio skurdo rodiklis Lietuvoje šoktelėjo tik todėl, kad vidutinis atlyginimas šalyje augo labiau nei socialinės išmokos, o tai ir lėmė, jog padaugėjo žmonių, kurių pajamos ėmė nesiekti 60 proc. šio vidurkio.
Šitokį skaičiavimą N.Mačiulis pavadino kvailu, nes taip esą parodomas ne skurdo lygis, o pajamų nelygybė, ir siūlo remtis absoliutinio skurdo rodikliu, kuris nustato, kiek žmonių neįstengia įsigyti pirmo būtinumo prekių. Pagal šį kriterijų Lietuvoje skurstančių žmonių būtų gerokai mažiau – apie 13 procentų.
Bet tokius samprotavimus sukritikavo į diskusiją įsitraukęs dar vienas ekonomikos ekspertas R.Lazutka. Jis pareiškė, kad N.Mačiulio požiūris atspindi šimtmečio senumo realijas ir esą tik trečiojo pasaulio šalyse skurstančiu laikomas žmogus, kuris vaikšto alkanas, nuogu užpakaliu ir neturi pastogės.
Vakaruose skurdas suprantamas kitaip. Čia žmogui negana maisto, drabužių ir pastogės – jis jaučiasi nevisavertis, jei negali lavintis, laisvai poilsiauti, pramogauti kaip kiti. Tai ir įvertina santykinio skurdo rodiklis.
Matyt, tai, kuo laikoma Lietuva – vis dar siekiančia vakarietiškos gerovės trečiojo pasaulio dalimi ar jau Vakarų standartų šalimi, išties lemia ir sampratą, kas yra skurdas.
Vis dėlto netgi požiūris, kad išaugusio santykinio skurdo rodiklis rodo ne realiai skurstančių žmonių skaičių, o pajamų nelygybę, nesuteikia valstiečiams galimybės teisintis, nes jie įsipareigojo rinkėjams mažinti ir vieną, ir antrą negerovę.
Artėjant kitais metais vyksiantiems trejiems rinkimams didėjantis santykinis skurdas – bloga žinia valdantiesiems.
Tai supranta premjeras S.Skvernelis, paskubėjęs pareikšti, kad dėl prastų rodiklių kaltos ankstesnės vyriausybės.
Žinoma, valdžios sprendimai turi ilgalaikį poveikį, galima ieškoti kaltųjų praeityje, bet nuolat taip teisinantis nesunku prieiti prie išvados, kad viską lėmė pirmapradė nuodėmė, dėl kurios Adomas su Ieva buvo ištremti iš rojaus.
Premjeras pažadėjo, kad kitąmet skurdas šalyje jau nedidės, paskelbta, kad bus indeksuojamos senjorų pensijos, dar vidutiniškai 9 eurai prisidės perskaičiavus jas daugiau kaip 30 metų darbo stažą turintiems asmenims. Žadama ir prižiūrėti, kad didėjančių pajamų nesunaikintų kylančios kainos.
Bet dar sunku pasakyti, ar dėl to sumažės skurdo Lietuvoje.
