Jo verslo imperija griuvo, po savo nuolaužomis palaidodama ne tik charizmatiškąjį miesto šeimininką, o šios istorijos atgarsiai girdisi iki šiol. Portalo lenta.ru žurnalistas Igoris Nadeždinas prisiminė kai kurių tyrėjų istorijas – šie pareigūnai nepaprastai uoliai slėpė nuo teisėsaugos T.Ismailovo žmones.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie įtartinos kokybės milijardų dolerių vertės kontrabandines prekes, kurios susikaupė „Čerkizone“, ištarė savo garsiąją frazę „Kur pasodintieji?“. Po mėnesio pagrindinis Maskvos turgus buvo likviduotas ir pradėtos kelti pirmosios baudžiamosios bylos.
Lenta.ru duomenimis, tuomet buvo iškelta 18 baudžiamųjų bylų: pradedant kontrabandos bylomis (dalis jų jau užbaigtos ir paskelbti nuosprendžiai) ir baigiant bylomis dėl įgaliojimų viršijimo ir dėl dokumentų klastojimo.
O 2018 metais T.Ismailovas tapo pagrindiniu įtariamuoju dar dviejose bylose, kur buvo nagrinėjama serija užsakomųjų žmogžudysčių ir dainininko Avraamo Russo pagrobimas. Neseniai paskelbta tarptautinė pagrindinių „Čerkizono“ bylose figūruojančių asmenų paieška. Beje, jų buvimo vieta nėra paslaptis: T.Ismailovo imperijos nariai ramiai gyvena Turkijoje ir Izraelyje ir nesibaimina, kad bus perduoti Rusijos teisėsaugai.
Tiesiog todėl, kad yra pasirengę mokėti milijonus dolerių už savo saugumą.
„Čerkizono“ vergai
2009 metų rugpjūtį, kada buvo likviduotas „Čerkizonas“, be kita ko, paaiškėjo, kad ten gyveno ir dirbo kaip vergai beveik 700 Vietnamo piliečių. Jie siuvo drabužius, prie kurių buvo tvirtinamos garsių prekės ženklų „Bosco Sport“, „Adidas“, „Chanel“ ir kitų suklastotos firminės etiketės, bet už tai vietnamiečiai negaudavo nė kapeikos. Tiesa, kitų „Čerkizono“ bylų fone šis faktas liko kaip ir nepastebimas, ir vergovė turguje iš pradžių buvo tiriama kartu su kontrabanda ir nelegalia migracija.
Vienok 2013 metų liepą pagal turimą medžiagą Maskvos policija vis dėlto iškėlė atskirą baudžiamąją bylą. Jau po poros dienų buvo sulaikyti pirmieji penki įtariamieji, tarp kurių – Donas Rafailovas, kompanijos „AST-Kargo“, kuri priklausė T.Ismailovo imperijai, bendraturtis. Rugpjūčio 22 dieną šios bylos tyrimas buvo perduotas Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Maskvos vyriausiosios valdybos Vyriausiosios tyrimų valdybos (VTV) ypatingųjų bylų vyresniajam tyrėjui, justicijos pulkininkui Viktorui Rubaškinui.
Jis veikiai išsiaiškino, kad būtent „AST-Kargo“ vadovybė organizavo vergišką vietnamiečių darbą, ir jau po savaitės per kvotą sulaikė D.Rafailovo brolį Žanuką.
„Tyrimo duomenimis, pirmąjį korupcinį pasiūlymą pulkininkas V.Rubaškinas gavo iškart po šio sulaikymo, – pasakoja Rusijos tyrimų komiteto (RTK) Maskvos vyriausiosios valdybos ypatingųjų bylų tyrėjas, justicijos majoras Stanislavas Škitinas. – Bet tuomet V.Rubaškinas pasiūlymo atsisakė, motyvuodamas tuo, kad byla yra kontroliuojama aukščiausiu lygiu. Suėmus Ž.Rafailovą jis kreipėsi į teismą, o paskui pateikė jam kaltinimus iš karto pagal kelis RF Baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl nusikalstamos grupuotės organizavimo, nelegalios migracijos organizavimo ir vergiško darbo organizavimo“.
Būtent brolių Rafailovų areštas tapo lemtingu momentu: kiti kaltinamieji iš esmės buvo jų pavaldiniai. O broliai buvo artimi T.Ismailovui, ir jų areštas tapo rezonansiniu įvykiu.
Prasimanytas vėžys
Vėliau su įdomiu pasiūlymu į 49 metų pulkininką V.Rubaškiną kreipėsi jo kolega, 35 metų papulkininkis Vladimiras Andrijevskis. Pastarasis be jokių apylankų pranešė: jo geras bičiulis, stambus verslininkas, kelių prekybos centrų savininkas ir žinomas Maskvos „riešala“ (iš rus. „riešatj“ – spręsti; čia: įtakingas, daug pažinčių turintis asmuo, už atitinkamą atlygį teikiantis tarpininko paslaugas sprendžiant problemas. – Red.) Genadijus Manaširovas suinteresuotas tuo, kad Rafailovai nepakliūtų į kalėjimą. Ir nors pirmosiomis tyrimo dienomis pulkininkas V.Rubaškinas kolegai davė neigiamą atsakymą, jie pradėjo glaudžiai bendradarbiauti.
Jau po kelių mėnesių abu tyrėjai parengė garantuoto Rafailovų išgelbėjimo nuo baudžiamosios atsakomybės schemą, už kurią jiems sumokėti pažadėjo G.Manaširovas, tačiau Žanuko Rafailovo pinigais. Šis, beje, jau du kartus buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bet abu kartus buvo paleistas dėl nuoširdžios atgailos.
„Schema buvo įdomi, – pasakoja RTK Maskvos vyriausiosios valdybos ypatingųjų bylų tyrėjas S.Škitinas. – Turėjo būti konstatuota, kad abu broliai serga onkologinėmis ligomis, dėl kurių jie negali būti įkalinti. Tam reikėjo gauti medicininės komisijos išvadą, o G.Manaširovas turėjo gydytoją, kuris galėjo šiuo klausimu padėti. Tai buvo kovinių veiksmų veteranas, karo medicinos tarnybos papulkininkis, neurochirurgas Vadimas Okutovas. Jie buvo pažįstami nuo 2000-ųjų pradžios ir, remiantis kai kuriais duomenimis, gydytojas verslininkui buvo skolingas kelis šimtus tūkstančių rublių. Tuo metu gydytojas vadovavo miesto 67-osios Vorochobovo klinikinės ligoninės neurochirurgijos skyriui – ir šioje ligoninėje galėjo apžiūrėti kai kurių kategorijų nuteistuosius.
Iš tiesų broliai jokiomis onkologinėmis ligomis nesirgo. Tačiau V.Okutovas paskambino tyrėjams ir padiktavo, ką reikia įrašyti apžiūros lapelyje. Parašyti taip, kad areštuotieji patektų būtent į jo skyrių.
V.Rubaškinas paruošė tokį dokumentą – ir iš pradžių vyresniajam, o po to ir jaunesniajam broliams Rafailovams buvo diagnozuotas „ketvirtos stadijos vėžys su metastazėmis galvos smegenyse“. Įstatymas numato, kad tokius ligonius iš pradžių reikia išgydyti, ir tik po to juos kvosti. Ir juo labiau jų negalima laikyti suimtų. Todėl V.Rubaškinas pakeitė Rafailovams kardomąją priemonę į pasižadėjimą neišvykti, išskyrė jų bylą į atskirą ir laikinai ją nutraukė. O štai jų pavaldiniai buvo nuteisti.
Už tai papulkininkis V.Andrijevskis ir pulkininkas V.Rubaškinas 2014 metų rugpjūtį gavo po 250 tūkst. dolerių (daugiau kaip po 219 tūkst. Eur) grynaisiais. „Riešalos“ G.Manaširovo honoraras už brolių išlaisvinimą siekė daugiau kaip 120 mln. rublių (virš 1,5 mln. Eur).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad V.Okutovas, būdamas atsakingas už brolių Rafailovų medicininių apžiūrų atlikimą, sąmoningai nepaskyrė ir neatliko visų būtinų tyrimų. Visa tai, ką jis parašė išvadose, buvo faktiškai paimta iš suklastotų medicininių dokumentų, pristatytų atliekant medicininę apžiūrą. Tačiau visus V.Okutovo parengtus dokumentus neabejodami pasirašė jo viršininkai – niekas iš jų net nesusipažino su jų turiniu. Kalbama, kad tai buvo padaryta visiškai be jokio atlygio – neva pasitikėjo patyrusiu gydytoju. O pats V.Okutovas tvirtina, kad visa tai padarė absoliučiai už dyką (nors pirmų apklausų metu sakė, kad G.Manaširovui buvo skolingas 350 tūkst. rublių ir tikėjosi, kad ši skola bus nurašyta).
Tyrėjų bausmė
Netrukus po machinacijos su broliais Rafailovais V.Rubaškinas ir V.Andrijevskis G.Manaširovo užsakymu sukurpė dar vieną aferą. Dalykas tas, kad daug metų prieš šiuos įvykius G.Manaširovas susipyko su dviem verslininkais – Jusubovu ir Rubinovu. Verslininkai buvo vieni iš prekybos namų, priklausiusių T.Ismailovo „imperijai“, steigėjų. Remiantis gandais, verslo pusryčių metu kažkuris iš jų pavadino G.Manaširovą netradicinės seksualinės orientacijos žmogumi. Šis apie tai sužinojo, ir jo skriaudėjai turėjo už tai sumokėti.
„G.Manaširovas parengė keršto planą. Jo nurodymu (nors visi kalbėjo, kad tai buvo tiesiog „prašymas“) V.Andrijevskis ir V.Rubaškinas iš bylos dėl nelegalios migracijos organizavimo išskyrė medžiagą, susijusią su Jusubovu ir Rubinovu, – pasakoja RTK Maskvos vyriausiosios valdybos tyrėjas S.Škitinas. – Tada V.Rubaškinas sudarė tyrėjų grupę, į kurią įtraukė save ir V.Andrijevkį, ir jie pradėjo aktyvius tyrimo veiksmus, nukreiptus prieš konkrečius asmenis.
Pavyzdžiui, abu tyrėjai asmeniškai aplankė kelis pažįstamus verslininkus ir pareiškė, kad ieško Jusubovo ir Rubinovo. Nespėjo „kurjeriai“ grįžti į Vyriausiąją tyrimų valdybą, kai G.Manaširovas paskambino jiems ir pranešė, kad „ieškomi asmenys“ patys su juo susisiekė ir paprašė „išspręsti klausimą“.
Tačiau norėdami šį klausimą išspręsti iki galo, V.Rubaškinas ir V.Andrijevskis iš pradžių asmeniškai pranešė visiems Jusubovo ir Rubinovo verslo partneriams apie tai, kad verslininkai įtariami sunkiu nusikaltimu, o po to juos dar ir sulaikė. Tiesa, po kelių dienų sulaikytuosius teko paleisti – neva pritrūko įrodymų. O iš tiesų verslininkai (vienas iš jų kelias paras praleido tardymo izoliatoriuje) spėjo susimokėti už savo laisvę – bet apie tai privačiuose pokalbiuose jie papasakojo tik po kelių mėnesių. O kol kas tokia schema suveikė: tyrėjai sublizgėjo ir vadovybės akyse (nustatė piktadarius, tik kol kas nepakako įrodymų), ir „riešalos“ G.Manaširovo akyse.
Kalbama, kad ta neatsargiai mesta frazė abiem verslininkams atsiėjo pusę milijono dolerių. Abu tyrėjai gavo po 125 tūkst. dolerių, o likusieji atiteko G.Manaširovui.
Pražudė godumas
2015 metų pabaigoje G.Manaširovas nusprendė, kad iš brolių Rafailovų galima gauti dar šiek tiek pinigų. Jis įkalbėjo tyrėjus V.Rubaškiną ir V.Andrijevskį vėl grįžti prie laikinai dėl „ligos“ nutrauktos bylos, susijusios su nelegalia migracija ir vergų darbo naudojimu. Juoba, kad Izmailovo teismo nuosprendžiu kiti šioje byloje figūravę asmenys buvo nuteisti, o tai tyrėjams davė papildomų įrodymų. Be to, prokuratūra reikalavo padėti tašką šioje byloje – arba perduoti ją nagrinėti teisme, arba nutraukti.
Ir V.Rubaškinas pradėjo laikinai nutrauktos „Rafailovų bylos“ atnaujinimo procedūrą: jis labai apdairiai pasitarė su savo vadovybe – neva, medžiaga pakibusi, reikia su ja kažką daryti: arba bylą atnaujinti, arba nutraukti. Iš tikrųjų tyrėjas paliko erdvės manevrui, tačiau tuo pačiu sukūrė tam tikrą foną. Mintis buvo tokia, kad jeigu broliai Rafailovai operatyvinėse tarnybose turi informatorių, tai šie patvirtins: tyrėjai subruzdo.
Savo ruožtu G.Manaširovas pradėjo derybas su vienu iš brolių – girdi, reikėtų primokėti, kad byla apskritai būtų nutraukta. Bet Žanukas Rafailovas tuo metu sumojo, kas vyksta, ir kreipėsi su pareiškimu į Rusijos federalinę saugumo tarnybą (FST). Po to visos derybos vyko kontroliuojant čekistams.
2015 metų lapkričio 15 dieną Novoslobodskajos gatvėje esančioje kavinėje V.Rubaškinas buvo sulaikytas su įkalčiais, kai paėmė 2 mln. rublių (virš 25,6 tūkst. Eur) grynaisiais – tai buvo kyšis už brolių Rafailovų baudžiamojo persekiojimo nutraukimą. Tą patį vakarą čekistai sulaikė du tarpininkus – V.Andrijevskį ir G.Manaširovą. Niekas iš jų kaltu neprisipažino, tačiau tyrėjai turėjo įrodymų: telefoninių pokalbių ir jų asmeninių pašnekesių įrašus. Galų gale, teismo sprendimu visi trys įtariamieji buvo areštuoti.
Iš pradžių įtariamieji tylėjo, tačiau sausio mėnesį tyrėjui pavyko rasti būdą, kaip prakalbinti V.Rubaškiną – ir tas pradėjo duoti parodymus… Vėliau jis sudarė sandorį su tyrėjais ir atidavė kaip kyšį gautus pinigus. Jis taip pat išsamiai papasakojo apie visus įvykdytus nusikaltimus ir netgi pasakė, kur baudžiamųjų bylų medžiagose galima rasti įrodymų.
V.Andrijevskis ir G.Manaširovas tylėjo.
Pagal nuopelnus
„Be abejo, šios korupcinės grupės varomoji jėga buvo verslininkas – „riešala“ G.Manaširovas, – mano justicijos majoras S.Škitinas. – Būtent jis buvo visų schemų autorius, o |V.Rubaškinas ir V.Andrijevskis jas tik įgyvendindavo praktikoje, naudodamiesi savo įgaliojimais ir specialiomis žiniomis.Užtenka pažiūrėti, kaip būdavo paskirstomi pinigai. Jeigu V.Andrijevskis, perskaičiavus į rublius, gavo apie 11 mln. (virš 140 tūkst. Eur), o V.Rubaškinas iš viso apie 9 mln. (virš 115 tūkst. Eur), tai G.Manaširovas – daugiau kaip 104 mln. rublių (virš 1,33 mln. Eur).
Tuo pačiu reikia prisiminti, kad V.Manaširovas ir V.Andrijevskis daug metų buvo pažįstami, jie greičiausiai ir anksčiau darė kartu panašias machinacijas. Tarkime, iš dokumentų matyti, kad papulkininkis V.Andrijevskis iš verslininko G.Manaširovo įsigijo brangų užsienietišką automobilį. Ir nors abu prisiekinėja, kad už mašiną atsiskaitė pinigais, tyrėjai turi pagrindo manyti, kad mašina buvo savotiškas kyšis.
Panaši situacija ir su V.Okutovu: G.Manaširovas ne kartą sakė gydytojui, kad ketina Maskvoje statyti privačią ligoninę, o vyriausiojo gydytojo pareigoms, be abejo, pakvies jį.Tokiu būdu, jis tiesiog laikė V.Okutovą prie savęs.
O ir pasipriešinimas tyrimui buvo organizuotas sumaniai ir galingai. Pats G.Manaširovas turėjo aštuonis advokatus, kurių dauguma – išgarsėję. Pats „riešala“, daugiau kaip 40 metų išdirbęs Maskvoje, iš karto pareiškė, kad jam reikalingas vertėjas: pagal tautybę G.Manaširovas, kaip ir T.Ismailovas, yra kalnų žydas arba, kaip jie save vadina – juhuro. Rusijoje jų diaspora neviršija 30 tūkst. žmonių, visi jie – giminės, ir rasti jiems vertėją labai sunku.Vien tik šis procesinis kliuvinys G.Manaširovo advokatams suteikė didžiulį pranašumą.
Įdomu dar ir tai, kad po G.Manaširovo arešto jis buvo įkurdintas „Lefortovo“ tardymo izoliatoriuje, kur jis jau po poros mėnesių pamėgino įkalbėti sargybinius, kad šie perduotų jam mobilųjį telefoną. Už tai pažadėjo nei daug, nei mažai – 300 tūkst. rublių (virš 3840 Eur). Be to, ir telefoną, ir pinigus turėjo perduoti visiškai su situacija nesusipažinęs pagalbinis darbininkas. Jį sulaikė – bet turėjo paleisti, kadangi jis tik vykdė „darbdavio“ prašymą.
Buvę tyrėjų tarnybos draugai (taip pat kaip ir RTK Maskvos vyriausiosios valdybos darbuotojai) yra įsitikinę, kad pagrindinė kaltė dėl nusikaltimo krenta ant V.Andrijevskio: butent jis, pagal charakterį, kaip kalba kolegos, buvo linkęs į nešvarius darbelius. Ir jo tandemas su G.Manaširovu – organiškas: abiejų charakteriai panašūs, abu savotiški pagyrūnai ir karjeristai, abu – anaiptol ne kvailiai.
O štai V.Rubaškinas tiesiog tapo marionete jų rankose. Jis, be abejo, labai talentingaas tyrėjas ir beveik visą gyvenimą pragyveno tarnybiniame bute. Jis su užsidegimu dirbo savo darbą, o jo ištirtos baudžiamosios bylos – pavyzdys daugeliui tyrėjų kartų. Bet prieš pat prasidedant šiai liūdnai istorijai V.Rubaškinas sutiko moterį, kurią pamilo ir kuri pagimdė jam dukrą. Daugelis mano, kad būtent šis įvykis bendrame VRM Maskvos vyriausiosios valdybos Vyriausiosios tyrimų valdybos korupciniame fone turėjo jam nuodingą poveikį (tuo metu ten buvo nagrinėjama keleta bylų, tokių kaip justicijos papulkininkės Anželos Amzinos, organizavusios nusikalstamą grupuotę, kuri grobė butus).
Finalas
Rugpjūčio 30 dieną Maskvos srities Odincovo miesto teismas paskelbė nuosprendį: 58 metų G.Manaširovas nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme griežtojo režimo kolonijoje. Jis turės sumokėti ir 220 mln. rublių (2,817 mln. Eur) baudą. 39 metų V. Andrijevskis nuteistas 11 metų nelaisvės ir 19 mln. rublių (243,29 tūkst. Eur) bauda. Iš jo taip pat atimtas laipsnis. Jiems abiem brangiai kainavo tylėjimas visuose tyrimo etapuose.
Kovinių veiksmų veteranas, 57 metų gydytojas V.Okutovas nuteistas kalėti 3 metus, tačiau dėl amnestijos paleistas į laisvę teismo salėje.
D.Rafailovas, išnagrinėjus jo bylą, nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme kolonijoje, jo broliui Žanukui kaltinimai buvo panaikinti.
55 metų justicijos pulkininkas V.Rubaškinas buvo teisiamas išskirtine tvarka. Jis, kaip bendradarbiavęs su tyrėjais ir tuo pačiu realiai išpirkęs savo kaltę, buvo nuteistas 4,2 mln. rublių (53,78 tūkst. Eur) bauda ir paleistas teismo salėje. Jam taip pat buvo uždrausta eiti pareigas teisėsaugos institucijose dvejus metus.
Parengė Leonas Grybauskas
