Kaip numato įstatymai, „Sodra“ privalo skelbti konkursą šioms paslaugoms įsigyti. Kaip įprasta viešųjų pirkimų atvejais, nugalėtoju dažniausiai paskelbiama įmonė, kuri pasiūlė mažiausią kainą.
Taip ir nutiko ir šįkart – Vakarų Lietuvoje sėkmingai šį darbą iki šiol dirbusi bendrovė „Bastaras“ už 5,8 mln. eurų užsimojo aptarnauti namuose pinigų laukiančius Vilniaus ir Kauno senjorus.
Užsimojo, tačiau patrūko jau pirmą mėnesį, tūkstančiams pensininkų nesugebėjusi laiku pristatyti išmokų. „Sodra“ nutarė nutraukti sutartį ir laikinai pasitelkti Lietuvos paštą, kol bus surengtas naujas konkursas. Tik ar jis baigsis kitaip?
Didžiausia bėda – ne neapskaičiuoti kurios nors bendrovės užmojai, o patys viešieji pirkimai, kai svarbiausias kriterijus yra pigumas.
Antai „Bastaro“ atveju konkurso dalyvių vertintojams turėjo kilti klausimas: ar tikrai sausio pradžioje vos 47 darbuotojus turėjusi bendrovė apsisuks dviejuose didžiausiuose šalies miestuose? Pasirodo, tai nėra svarbiausia, kai pasiūlai mažiausią kainą.
Praėjusiais metais susisiekimo ministras R.Masiulis skalambijo apie atskleistas kelininkų aferas – neva jie klojo per ploną asfaltą ir dėl to neteisėtai galėjo susišluoti dešimtis milijonų eurų.
Kelių tiesimo įmonių argumentai mažai kam rūpėjo. O be reikalo. Anot verslininkų, jau pačiuose viešųjų pirkimų konkursuose būdavo nustatomos tokios sąlygos, kad jiems patiems šiaušdavosi plaukai: techniniai reikalavimai – visiškai minimalūs, kad tik būtų pigiau.
Siekdamos gauti užsakymų įmonės būdavo priverstos visaip taupyti. Galbūt išties buvo tokių, kurios tai darė pažeisdamos reikalavimus, tačiau iš dalies tai buvo užprogramuota pačių konkursų rengėjų. O kad kelias, kuris nutiestas per plauką laikantis normų, bus tinkamas naudoti trumpiau nei tas, kuriam medžiagų ir darbo nepagailėta, aišku kiekvienam.
Neseniai Aplinkos ministerija kartu su ugniagesiais atliko viešųjų pastatų tyrimus. Paaiškėjo, kad kai kurių Santaros klinikų statiniai, Abromiškių reabilitacijos ligoninė, Alytaus profesinio rengimo centras, Varėnos „Žilvičio“ darželis ir kiti yra padengti degiomis plokštėmis iš aliuminio kompozito.
Pagal viešųjų pirkimų taisykles, tokių medžiagų čia neturėjo būti nė kvapo.
Mat jos kelia grėsmę, kad užsiliepsnojęs statinys gali supleškėti žmonėms nespėjus iš jo pabėgti.
Bet kai nėra tinkamos kontrolės, rangovai, subrangovai ar medžiagų tiekėjai tiesiog nusprendė pataupyti. Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas D.Gedvilas teigė nemanantis, jog statybininkai tiesmukai apgaudinėtų, tačiau atskleidė, kas nutinka be saiko taupant.
Pirmiausia, statybos įmonės darbuotojai į statybvietę patenka po viešojo pirkimo konkurso, kurio baigtį nulemia mažiausia kaina. Projektuotojai irgi spaudžiami darbuotis kuo pigiau, todėl dažnai net nelieka pinigų statybinių medžiagų ar kai kurių procesų patikrai.
Už mažiausią kainą pasamdomas ir ekspertas, kuris negaišta daug laiko statybvietėje.
Techniniai prižiūrėtojai irgi priversti nertis iš kailio pigindami savo paslaugas, vienu metu apsiima tikrinti kone dešimt objektų, bet tokiu atveju nė viename iki galo nieko neišsiaiškinsi.
Visa tai sudaro kuo puikiausias sąlygas bent kiek nesąžiningiems rangovams ar tiekėjams, kurie susigundo patys pataupyti. Gali būti, kad net žmonių gyvybės sąskaita. Žinoma, toks elgesys nepateisinamas, bet viešųjų pirkimų dokumentuose numatyti reikalavimai dažniausiai jį tik paskatina.
Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kad įtartina laikoma tokia kaina, kuri yra bent 30 procentų mažesnė už kitų tiekėjų pasiūlymus. Tokiu atveju konkurso dalyvis privalo ją pagrįsti. Jei skirtumas mažesnis, dažniausiai nieko aiškintis nebereikia.
Pigumas galėtų būti ir dabartinės Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų šūkis.
Jau anksčiau įsigaliojo tvarka, pagal kurią, jei tam tikrai ligai gydyti skirtų vaistų grupėje yra daugiau nei trys medikamentai, kas ketvirtį paskelbiamas mažiausios kainos konkursas.
Tokiu būdu kainyne paliekamas pats pigiausias preparatas ir tie jo konkurentai, kurių priemoka nėra didesnė nei 20 proc. už pigiausio.
Nuo kovo prasidės dar vienas vajus – jeigu gydytojas pacientui kompensuojamuosius vaistus išrašys pirmą kartą arba po pusmečio pertraukos, recepte bus įrašas „Pirmas paskyrimas“, kuris reikš, kad ligonis gali įsigyti tik pigiausius jam reikiamus preparatus. O jie bus atrinkti mažiausios kainos konkurse.
Aišku, negalima nurašyti generinių vaistų, už kuriuos ministerija stoja mūru. Dažnam jie padeda ne blogiau nei originalūs, tik dažniausiai kainuoja mažiau.
Bet visiems pacientams skirti tą patį vaistą – tai jau eksperimentas su jų sveikata. O juk gyventojai susimoka Privalomajam sveikatos draudimo fondui už tai, kad įgytų teisę gydytis tinkamai.
Siekis taupyti yra girtinas. Tačiau, kaip rodo galybė pavyzdžių, dažniausiai tai daroma kokybės sąskaita – ar tai būtų prekės, ar paslaugos, ar keliai, ar statiniai.
Tokiu atveju daug greičiau ateina metas, kai už tą patį tenka susimokėti antrą kartą. Kitaip sakant, lazda smogia kitu galu.
