Kampanijos iniciatorės – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministro Eitvydo Bingelio teigimu, problema – kur kas opesnė nei galime įsivaizduoti, o kalbėti apie ją be „etikečių klijavimo“ daugeliui vis dar sekasi sunkiai.
„Šios kampanijos tikslas buvo aiškus nuo pat pradžių – visuomenė, darbdaviai turi suklusti, pamatyti ne tik savo aplinkoje, bet konkrečiai darbo vietoje socialinę atskirtį patiriančius žmones ir pastebėti jų gebėjimus bei kompetencijas, o ne vertinti asmenines istorijas, praeitį.
Buvę kaliniai, sergantieji priklausomybės ligomis, vaikų globos namų ugdytiniai, pabėgėliai, prekybos žmonėmis aukos, neįgalieji – daugybė žmonių dėl mūsų nežinojimo, baimių ar stereotipų susiduria su sunkumais įsidarbinant, ar aktyviau nei kiti turi įrodinėti, ką geba, moka ir gali dirbti. Todėl ir pakvietėme atkreipti dėmesį, įsisąmoninti ir sustabdyti tą „lyginimą“, išankstinių stereotipų virtinę, besisukančią daugelio mūsų galvose“, – aiškina Eitvydas Bingelis.
Ministerijos inicijuotą kampaniją įgyvendinančios komunikacijos agentūros „Idea Prima“ partneris Linas Damanskis pastebi, kad didžiausias iššūkis buvo apie jautrią problemą prabilti taip, kad būtų išvengta vertinimo ar lyginimo.
„Sunkiausia buvo sukelti ne gailestį ar užuojautą, bet aiškų supratimą, kad už asmeninę žmogaus istoriją, jo kilmę ar praeitį svarbesnės yra jo siekiai, kompetencijos ir gebėjimai. Vaizdo klipe prabyla tie, kurie savo jėgomis įveikė vingiuotą kelią ir todėl, tikime, gali paskatinti ir įkvėpti kitus. Būtent jų nesuvaidintas istorijas norėjosi atskleisti. Tačiau bene labiausiai nustebino darbdaviai, personalo atrankų specialistai, ne tik pripažindami, jog problema egzistuoja, bet kad dažnu atveju jiems trūksta žinių, informacijos ir pagalbos, kaip socialinę atskirtį patiriančius žmones įdarbinti, padėti jiems įsilieti į kolektyvą“, – aiškina komunikacijos specialistas.
Socialiniuose tinkluose plintančiam Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų fabrike“ nufilmuotame vaizdo klipe nesuvaidintas istorijas pasakoja žmonės su negalia, vaikų globos namų auklėtinis, romų tautybės moteris. Taip pat savo patirtimi dalinasi darbdaviai, personalo atrankos specialistai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai pripažįsta, kad tikslių duomenų, skaičiaus, kiek tokių asmenų iš viso yra Lietuvoje, nėra žinoma. Tuo tarpu iniciatyvos organizatoriai įsitikino, kad socialinę atskirtį patiriantieji apie tai kalbėti ar pagalbos prašyti nedrįsta, dažnai neigia problemą ar bijo būti teisiami aplinkinių. Neretai – ir pačių artimiausių žmonių.
„Pats kūrimo procesas tikrai vertas atskiros istorijos. Jame nematyti to, kiek kartų atsitrenkėme į tylos ir baimės sieną, kiek kartų buvome įspėti, kad nerasime tų, kurie kalbės ir pasakos, sutiks atsiverti. Tai ne ką mažiau pasako apie tai, su kokio masto problema susiduriama. Gėda, nerimas, baimė vis dar kausto dalį tų, kurie galėtų pasakoti savo istorijas. Tačiau tikime, kad situacija gali būti kitokia ir tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų“, – pasakoja L. Damanskis.
