Daugiau nei prieš metus Sveikatos apsaugos ministerijai paskelbus problemų turinčių regionų ligoninių sąrašą pasklido kalbos, kad šios įstaigos bus uždaromos.
Tiek sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, tiek valstiečių vedlys Ramūnas Karbauskis kone kryžiumi gulėsi tvirtindami, kad taip nenutiks.
Tačiau ekonominė logika rodo, kad tokios gydymo įstaigos negali išsiversti savarankiškai. Ir toli gražu ne vien Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse.
Likimas kybo ant plauko
Volfhageno (Vokietija) ligoninė turi būti uždaryta – toks jos šeimininkų sprendimas. Bet kone 20 metų čia vyriausiuoju gydytoju dirbantis Matthias Hughesas nori būtinai ją išgelbėti.
Vieną žiemos vakarą 450 žmonių vietos laikraščio kvietimu susirinko Volfhageno miesto salėje. Visi norėjo žinoti, kaip bus su klinika. M.Hughesas pasakojo apie regione gyvenančius pacientus. Kai kurie jų neišsiverstų be klinikos.
Jau daugelį mėnesių nedideliame Volfhageno miestelyje rutuliojasi drama. Praėjusį rugsėjį miesto ligoninės pagrindinė bendrovė „Gesundheit Nordhessen“ (GNH) pranešė norinti uždaryti kliniką Volfhagene.
Bendrovės padėtis bloga. Jos pavyzdinė sveikatos apsaugos įstaiga – 1200 lovų turinti Kaselio klinika – patiria sunkumų, todėl valdyba nėra pasirengusi padengti kasmetį Volfhageno ligoninės deficitą – milijoną eurų.
„Gesundheit Nordhessen“ nenori ir negali finansuoti milijonų vertės investicijų, kurios būtinos Volfhageno klinikai modernizuoti.
Todėl ore pakibo 84 ligoninės lovos ir 110 darbo vietų. Kasmet 4700 ligoninės pacientų ateityje turi būti gydomi 30 kilometrų nutolusiame Kaselyje ar dar arčiau esančiame Bad Arolzene.
Pačiame Volfhagene turi būti įrengta ambulatorija.
Ligoninių – per daug
Šis planas atitinka praėjusiais metais paviešintą „Bertelsmann“ fondo studiją.
Joje teigiama, kad iš Vokietijoje esamų 1400 greitosios medicinos ligoninių pakanka 600, kad būtų deramai pasirūpinta ligoniais. Kas penktas iš 20 milijonų stacionariai gydytų pacientų galėjo būti prižiūrimas ambulatoriškai.
„Bertelsmann“ fondo studijos duomenimis, vienam Vokietijos gyventojui tenka 65 proc. daugiau ligonių lovų nei Europos Sąjungoje vidutiniškai.
Šiaurės Hesene esantis Volfhagenas – idiliška vieta, 13 tūkst. gyventojų, mieli fachverko stiliaus namukai, daugybė parduotuvių ir restoranų.
Bet valstybė senokai pradėjo savotiškai skriausti miestelį. Nebeliko pirmosios pakopos teismo, žemės registro tarnybos, gimdymo klinikos, dabar turi būti uždaryta ligoninė.
O paskui? Veikiausiai nebeliks baseino, taupomosios kasos, susisiekimo geležinkeliu.
Tokia padėtimi greičiausiai pasinaudos partija „Alternatyva Vokietijai“ ragindama: „Apsidairyk mielas rinkėjau. Valstybė tavęs atsisako.“
Kilo didelė priešprieša
Dėl to pasipriešinimas Volfhageno ligoninės uždarymui didelis ir emocingas – budėjimai, demonstracijos, parašų rinkimas, pastorius skambino varpais ir sukūrė protesto dainą.
Ar yra pakankamai pagrindo kliniką išlaikyti? Vokietija turi ne tik per daug ligoninių, blogiausia, kad yra per daug mažų.
Maždaug kas trečia turi mažiau nei 100 lovų, o tai gali būti pavojinga žmogaus gyvybei.
Didelėse klinikose 26 proc. mažiau mirusiųjų – taip nustatė regioninės ligonių kasos. Didėjant pacientų skaičiui gausėja operacijų ir gydymo kokybė.
Didelėse ligoninėse galima geriau ir greičiau įveikti komplikacijas, nes lengviau rasti specialistą, kuris dirba tik pora durų toliau.
Koks didelis skirtumas tarp klinikų, rodo Kelno ir Lėverkuzeno regionas.
Iš ten esančių 38 gydymo įstaigų, pasak „Bertelsmann“ fondo ekspertų, tik šešios turėjo pakankamą specialistų kompetenciją širdies infarktui, septynios – insultui gydyti.
Tik jose medikai atliko minimaliai operacijų.
Daugiau nei pusei įstaigų trūko prietaisų, kad esant kritiniam atvejui galėtų gydyti širdies infarktą.
Du skirtingi pavyzdžiai: JAV ir Danija
JAV Nacionalinis ekonomikos tyrimų biuras atliko studiją apie ligoninių uždarymą Kalifornijoje. Išvada – tai vienur pasiteisino, kitur – nelabai.
Miestuose ir didmiesčių rajonuose pasekmės buvo teigiamos, kaimo vietovėse – ne. Kai ten buvo uždarytos ligoninės, mirčių skaičius nuo sepsio, širdies infarkto, insulto ir plaučių ligų padidėjo šešis kartus. Tolesnis kelias pas gydytoją tapo kliūtimi.
Žinoma, daugelis jaučiasi ramiau, kai gydymo įstaiga yra pašonėje. Tačiau toks saugumo jausmas gali būti apgaulingas. Praėjusiais metais Danijoje vyriausybė uždarė du trečdalius visų klinikų – liko tik 32.
Danai pritarė šiai pavyzdžio neturinčiai centralizacijai dar ir dėl to, kad buvo labai sustiprinti ambulatoriniai priežiūros centrai bei gelbėjimo tarnybos. Tam buvo investuota net šeši milijardai eurų.
Dabar širdies infarktą patyrę pacientai vežami kone už 150 kilometrų, nes ten gydymą dar gali suteikti septynios klinikos. Bet ligoniai greičiau patenka pas specialistą, todėl mirčių sumažėjo.
Šalia ambulatorinių centrų atsirado net viešbučiai, kad toli gyvenantis anūkas galėtų lengvai aplankyti senelį.
Jei Vokietija kopijuotų Danijos programą, reikėtų 80 milijardų eurų investicijų programos. Tačiau uždarydami ligonines danai norėjo geriau pasirūpinti pacientais, o vokiečiai – taupyti.
