Vienas pastarųjų atvejų parodė, kad sutelkus uosto darbuotojų ir aplinkosaugininkų pajėgas teršėjus įmanoma operatyviai nustatyti. Tai teikia vilčių, kad teršalų patekimą į akvatoriją pavyks užkardyti.
Avarines tarnybas Klaipėdos jūrų uoste ant kojų gali sukelti ir į vandenį įmesta tepaluota pirštinė, ir išpiltas tepalų kibiras. Tokie incidentai sukelia daug įtampos. Svarbiausia teršalus skubiai surinkti, o po to – aiškintis, kas yra teršėjas.
Rugpjūčio 9-ąją virš jūros ratus suko ir suko Karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Kas tąkart nutiko?
Tai buvo vienas iš trijų taršos incidentų, nuo rugpjūčio iki šiol įvykusių Klaipėdos jūrų uosto akvatorijoje.
Apie tai, kaip reaguojama į taršos avarijas, – pokalbis su Klaipėdos jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi Algiu Lataku.
– Pastaruoju metu visuomenė ypač jautriai reaguoja į taršos skandalus, o ir uosto dėmesys jūros taršai yra išskirtinis. Kodėl? – paklausiau A.Latako.
– Viena vertus, uostas yra mieste – atstumas nuo gyvenamųjų rajonų yra nedidelis. Antra, uostas ribojasi su UNESCO saugoma teritorija – Smiltyne. Galiausiai greta uosto vartų yra Klaipėdos paplūdimiai Melnragė ir Giruliai. Taigi vandens tarša akimirksniu sukelia visuomenės nerimą.
Uostas užima apie 600 hektarų sausumos teritoriją, dar 800 hektarų tyvuliuoja akvatorija.
Taigi kartais į ją įmesta tepaluota pirštinė ar išverstas teršalų kibiras žaibiškai sukelia ant kojų įvairias tarnybas.
Būtina staigiai reaguoti, nes vandenyje teršalai sparčiai sklinda, plona naftos produktų plėvele gali pasidengti visa akvatorija.
Į uostą per metus atgabenama apie 500 tūkst. vagonų krovinių, įvažiuoja šimtai tūkstančių krovininių automobilių. Būna, kad dieną akvatorijoje būna prisišvartavę apie 60 komercinių laivų.
Uostas yra kaip skruzdėlynas. Kartais pakanka šapo, kad jis užsiterštų.
– Dieną vandens teršalus nesunku pastebėti, o naktį?
– Tam akvatorijoje esame sumontavę 11 nuotolinių teršalų detektorių.
Tokių daviklių yra ir tose vietose, kuriose vandens srovė, tikėtina, gali nunešti teršalus. Svarbu, kad akvatorijoje pasklidę teršalai nepatektų pro uosto vartus į jūrą.
Vandenyje davikliai gali užfiksuoti benzino, dyzelino, tepalų, sunkiosios naftos dėmes: kai jos priartėja prie daviklio, šis sureaguoja ir perduoda signalą į dispečerinę.
– Vienas iš pastarųjų taršos incidentų įvyko lapkričio 14-ąją. Tąkart, davikliui suveikus, ant kojų buvo sukelti ir Uosto kapitono, ir kitų tarnybų specialistai. Kodėl reikia tokių didelių pajėgų?
– Įvairios žinybos, atsižvelgiant į teritorijos ir taršos dydį, yra pasidalijusios darbus.
Taigi, nustačius taršą, uosto dispečeris informuoja visas atsakingas tarnybas – Jūrų gelbėjimo koordinacinį centrą, Klaipėdos savivaldybę, Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos Jūros aplinkos apsaugos inspekciją.
Jeigu teršalai pasklinda akvatorijoje, visus jų likvidavimo darbus atlieka Uosto kapitono tarnyba. Toji taršos sukelta „elektros srovė“ supurto visą mūsų įmonę – nuo dispečerinės iki manęs.
Visada tokiais atvejais teršalams izoliuoti ir surinkti siunčiami Uosto kapitono tarnybos kateriai „Zunda“ bei „Naras“.
Jeigu tarša pasklinda iš Danės ar Smiltelės upių (o taip pasitaiko), tuomet taršą likviduoja savivaldybė.
O jeigu teršalai patenka į jūrą, tada taršos likvidavimo procesą organizuoja Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinacinis centras.
– Per taršos incidentą rugpjūtį jis tai ir darė?
– Direkcijai vadovauju nuo birželio vidurio, per tą laiką akvatorijoje buvo trys taršos atvejai.
Rugpjūčio 9-ąją teršalų dėmės pirmiausia buvo pastebėtos akvatorijoje – dauguma jų suplaukė į Žiemos uostą.
Bet kadangi tai nutiko naktį, dalis teršalų vis dėlto pateko į jūrą.
Tąkart buvo mobilizuotos uosto direkcijos tarnybos, kateriai suvežė teršalus sugeriančias bonų užtvaras. Dienai išaušus iš Karinių jūrų pajėgų sraigtasparnio buvo stebima, kur vanduo neša teršalus.
Sraigtasparnis kilo du kartus, nes dėmė judėjo į atvirą jūrą, skaidėsi ir nebuvo galimybių jai suvaldyti. O kai vėjo kryptis pasikeitė, dėmė judėti Klaipėdos paplūdimių link.
Tąsyk prireikė ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pagalbos, teršalus padėjo surinkti ir ugniagesiai gelbėtojai.
– Ar pavyko išsiaiškinti, kas sukėlė taršą ir kiek kainavo ją likviduoti?
– Taršos likvidavimo kaina yra keleriopa. Viena – finansinė, kita – psichologinė, nes avarijos visiems sukelia didelę įtampą.
Yra ir įvaizdžio kaina – tokie „įvaikiai“ kenkia žaliojo uosto reputacijai. Yra ir žala gamtai, kurią įvertina aplikosaugininkai.
Mūsų tiesioginės sąnaudos likviduojant taršą rugpjūtį siekė 20 tūkst. eurų.
Lyg tyčia incidentai įvyksta ne darbo dienomis, kai viską suorganizuoti gerokai sunkiau.
Taip buvo ir per incidentą spalį, bet nei vienu, nei kitu atveju taršos kaltininkų nepavyko nustatyti.
Nebuvo net aišku, kokie tai teršalai – tai nebuvo nei dyzelinas, nei benzinas.
Lapkričio 14-ąją situacija buvo kitokia.
Suveikus taršos davikliams Uosto kapitono tarnyba pamatė, kad srovė neša teršalus iš prisišvartavusio seno krovininio laivo.
Jis buvo skubiai aptvertas bonų užtvara, nes ypač svarbu skubiai neutralizuoti taršos šaltinį.
Tąkart teršalai neišsisklaidė – buvo surinkta 140 kubinių metrų užteršto vandens. Įmonei, kuriai priklauso laivas, gresia 3–6 tūkst. eurų bauda.
Paprastai atlikdami tyrimą Jūros aplinkos apsaugos inspekcijos inspektoriai, ima mėginius iš laivų ir palygina juos su teršalais vandenyje. Bet kai srovė nuneša teršalus tolyn, sunku nustatyti, iš kur jie pasklido.
Uoste yra daug senų laivų, yra ir tokių, kurie užsuka remontui. Be to, įplaukę krovininiai laivai pasipildo degalų, išleidžia balasto vandenį – taršos grėsmė visada egzistuoja.
O jeigu atsitinka kokių avarijų, labai svarbu, kad jų pasekmės būna minimalios.
Be to, uoste matuojama ne tiktai vandens tarša, bet ir triukšmo lygis, ir lakiųjų organinių junginių koncentracija.
Kasdien Uosto kapitono tarnybos kateriai surenka akvatorijoje plūduriuojantį plastiką, pakuotes, polistirolio gabalus – tai, ką žmonės krante vis dar švysteli per petį nepagalvodami, ką daro.
