Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo politologas Linas Kojala.
– Kodėl Pekinas taip įsiutęs reaguoja į ryšių su Taivanu užmezgimą?
– Kinijai Taivano klausimas – raudonoji linija. Tą ne kartą Kinijos komunistų partija yra išreiškusi pažymėdama, kad jei bus bent sudaromos prielaidos abejoti tuo, kad Taivanas – integrali Kinijos Liaudies Respublikos dalis, Pekinas imsis visų įmanomų veiksmų prieš tą valstybę ar teritoriją, kuri tokį žingsnį žengs.
Iš dalies nestebina tai, kad Lietuvos sprendimas įsteigti Taivano atstovybę buvo pasmerktas. Galime palyginti: kai prieš kelis dešimtmečius JAV lankėsi aukštas Taivano pareigūnas, po to Kinija atšaukė savo ambasadorių ir iš JAV. Tiesa, jis po kelių mėnesių grįžo. Bet tai – įrodymas, kad bet kurios šalies veiksmai, susieiti su Taivanu, sulaukia atsako.
– Ar tai tik grasinimai, ar Kinija gali nutraukti visus diplomatinius santykius su Lietuva?
– Įprastai tokio lygmens sprendimas priimamas visiškai išimtiniais atvejais – kai kyla konfliktinė karo situacija. Kai nesutariama dėl tarptautinių politikos apsektų, tokių sprendimų nereikalaujama. Vien diplomatinio lygmens statuso sumažinimas, kai atšaukiami ambasadoriai kad ir laikinai, kad ir konsultacijoms, jau savaime labai aiškus sprendimas, parodantis, kaip Kinija vertina situaciją.
– Jei vystytųsi blogiausias scenarijus, kokių ekonominių svertų turi Pekinas, kurie turėtų pasekmių mums?
– Kinija – milžiniška valstybė. Ji po kelių metų gali tapti didžiausia pasaulio ekonomika, vertinant nominalųjį bendrąjį vidaus produktą. Pagal perkamosios galios pariteto santykį ji jau didžiausia pasaulio ekonomika. Ji turi daug svertų įvairių šalių atžvilgiu, tuo pat metu ir ES, su kuria esama labai didelių prekybinių ryšių.
Bet jei vertintume tiesiogiai Lietuvos ryšius su Kinija, matytume, kad jie pakankamai nedideli. Net ir tarpusavio ekonominės investicijos yra menkos, prekybiniai ryšiai sąlyginai nedideli, nedidelė ir Kinijos piliečių diaspora, gyvenanti Lietuvoje, mažai geopolitinių klausimų, dėl kurių Kinijos ir Lietuvos pozicijos sutampa.
Šiuo atžvilgiu, matyt, ir Lietuvos politikų sprendimas megzti santykius su Taivanu grįstas tuo, kad kaštai, kurie teks dėl blogėjančių santykių su Kinija, galbūt yra mažesni nei potenciali nauda, kurią galima patirti dėl to, kad santykiai su Taivanu, taip pat nemaža teritorija, turinčia daugiau nei 20 mln. gyventojų, aukštą ekonominio išsivystymo lygį, didelį technologinį išsivystymą, galėtų bent iš dalies kompensuoti ar netgi juos pranokti.
– Ar šiuo atviros konfrontacijos keliu galėtų pasukti ir kitos ES šalys?
– Sunku būtų pasakyti. Kol kas matome, kad bendros politikos Kinijos atžvilgiu ES nėra. Matome, kad Vokietija turi labai didelius prekybinius ryšius su Kinija, turi didelį komercinį interesą ir linkusi jį plėtoti, nors pastaraisiais metais dėl to galbūt ir atsiranda abejonių.
Prancūzijos interesas kiek mažesnis, ten dažniau išgirsime diskusijas apie galimas saugumo grėsmes ir kibernetinėje erdvėje.
Santykiai su Kinija kol kas nėra ES bendros politikos dalis, bet tuo pačiu pastaraisiais metais jie buvo linkę prastėti. Tad atitinkamai gali būti priimami sprendimai, jei Lietuvos atvejis pasirodys esantis sėkmingas. Jei kitos ES šalys pamatys, kad Lietuva toliau sėkmingai geba ginti savo interesus ir kad galbūt išvystė santykius su Taivanu, kurie abiem pusėms naudingi, galbūt tai galėtų tapti paskata kitoms valstybėms svarstyti panašų scenarijų.
– Koks svarbus Kinijai Taivano klausimas parodė ir Kinijos prezidento kartoti pažadai apie salos susigrąžinimą jėga. Kinų naikintuvai dažnai pažeidžia Taivano oro erdvės gynybos zoną. Ar bręsta karinis konfliktas?
– Prieš gerą mėnesį vienas didžiausių leidinių „The Economist“ rašė, kad Taivanas – karščiausias geopolitinis taškas šiandieniniame pasaulyje, nes labai sudėtinga įsivaizduoti, jog konfliktinė situacija, susijusi su Taivano politiniu statusu, artimiausiu metu galėtų išsispręsti visapusiškai naudingai skirtingoms interesantų pusėms.
Dabar akivaizdu, kad Kinija nesitrauks. Kinijai Taivanas – integrali dalis. Jokiais būdais nebus ieškoma konsensuso, kuris leistų tuo suabejoti.
Kita vertus, JAV taip pat vysto santykius su Taivanu, nors nepripažįsta Taivano kaip atskiros valstybės, nors neturi NATO lygmens įsipareigojimų ginti šią teritoriją, vis tik parduodami ginklai, vis tik sudaromos prielaidos manyti Kinijai, kad jei bus imamasi bandymo jėga perimti šios teritorijos kontrolę, JAV galimai jai padėtų.
Įtampos didelės, Taivano ateitis labai neaiški ir tam tikra prasme ji, matyt, siejasi su platesne perspektyva – augančia Kinijos galia ir noru tą galią paversti praktiniais sprendimais.
– Prasidėjo pirmosios istorijoje rusų ir kinų karinės pratybos. Į Baltarusijoje vykstančias „Zapad 2021“ atvykę kinų stebėtojų. Ar tai gali kelti grėsmę mūsų šaliai?
– Manau, pirmiausia tai – signalas Vakarų valstybėms, kad Rusija ir Kinija linkusios bendradarbiauti. Jos ir anksčiau rengė bendrus karinius manevrus, dabar pirmą kartą Rusijos kariuomenė atvyksta į Kiniją bendroms pratyboms. Tai kokybinis žingsnis į priekį šių šalių tarpusavio karinių veiksmų koordinavime, sistemų integravime ir apskritai geopolitinių procesų traktavime.
Nors to pervertinti taip pat nereiktų – Kinijos ir Rusijos interesai dažnai sutampa, ypač kai reikia įkąsti Vakarų pasauliui. Bet yra ir daugybė skirtumų. Kad ir dėl to paties Krymo: Kinija Rusijos entuziastingai nepalaiko, yra ir teritorijų, kurios šiandien – Rusijos dalis, tačiau kurias Kinija istoriškai traktuotų kaip priklausiusias Kinijai.
Partnerystė yra, tačiau klausimas, kiek ji vienijanti ir kiek patikima.
Klausimas, ar Rusija visada sutiks būti ne iki galo lygiavertėje partnerystėje. Kinija – 1,4 mlrd. gyventojų turinti valstybė, ji – auganti galia. Tuo metu Rusija su kiek daugiau nei 140 mln. gyventojų negali prilygti demografinėmis tendencijomis, ekonominiu išsivystymu. Galbūt gali lygintis kariniais resursais ir karine galia. Šiuo atžvilgiu nelygiavertė partnerystė turbūt ir Kremliui kelia tam tikrų nuogąstavimų.
