Poros šeimų verslas
Reketas, kratos namie ir darbe, nuolatinės gamybinių patalpų patikros – per tris dešimtmečius Pakruojo verslininkas 59 metų V.Kanauka perėjo ugnį ir vandenį. Užtat visą šį laiką sugebėjo nesusipjauti su giminėmis ir išsaugoti tai, nuo ko pradėjo, – Kanaukų ir Ruginių šeimų verslą.
Tačiau jis neneigia – verslo tęstinumo nėra. Netruks ateiti laikas, kai viską, ką sukūrė Pakruojyje, – „Kanrugės“ konditerijos gaminių cechą, mėsos perdirbimo įmonę „Kanrugėlė“, 12 parduotuvių tinklą – galbūt teks parduoti.
Mat visi trys Virgaudo ir jo žmonos Laimos vaikai, įgiję magistrų diplomus, nekalba apie tai, kad sugrįš namo.
Perka iš lietuvių
Gerai pažįstamas laurų lapų, pipirų ir česnakų kvapas padvelkia vos pravėrus mėsos perdirbimo įmonės duris. Gali būti, kad visos jos patalpos per 17 veiklos metų įsigėrė sūdomų, vytinamų, rūkomų kumpių, skilandžių, dešrų kvapo.
Mėsos produktai – paskutinis Kanaukų ir Ruginių šeimų sukurtas verslas. Kam jo prireikė, jeigu Lietuvoje ir taip mėsos perdirbėjų tiršta?
„Jau turėjome ir savo parduotuvių, ir konditerijos gaminių įmonę, kai atėjo mintis, kad yra dar viena niša – mėsos produktų gamyba. Tuo metu buvo gera kaimiškų gaminių paklausa, o ir patys buvome darbingi, turėjome sutaupę pinigų – ėmėmės cecho statybos“, – atsakė V.Kanauka.
Lietuva dar nebuvo įstojusi į ES, reikalavimų patalpoms įrengti buvo gausybė. Kol visas tas užduotis išnarpliojo, prireikė poros metų. O tada, 2004-aisiais, gavusi europinį pažymėjimą „Kanrugėlė“ ėmėsi gamybos. Mat tik turint tokį pažymėjimą buvo galima eksportuoti gaminius į ES, o verslui to reikėjo.
Užtat iki šiol alksnių dūmais kvepiančius skilandžius, nugarinę arba vytintas dešras pjausto ne tik Lietuvos išeiviai Anglijoje, bet ir suomiai, norvegai, latviai, estai.
Trijų dešimtmečių istorija
Tikėtina, kad 1992 metais, kai V.Kanaukos šeima su žmonos pusseserės šeima įsteigė pirmąją „Kanrugės“ parduotuvę, nė vienas jų nespėliojo, kiek metų suksis versle. O dirba jame jau kone tris dešimtmečius ir dar yra sukūrę Pakruojyje apie 200 darbo vietų.
Gardieji kepiniai šeimų versle atsirado tarsi iš užuojautos. Pakruojyje, greta centrinės „Kanrugės“ parduotuvės, dar nuo kooperatyvų laikų veikė konditerijos cechas. Neišsilaikė – apie 1998-uosius kooperatyvas nutraukė veiklą, kelios dešimtys darbuotojų liko be darbo.
„Sumanėme, kad įsirengsime konditerijos cechą. Supirkome krosnis, įrangą, ir moterys iš kooperatyvo kepyklos pradėjo dirbti pas mus. Taip atsirado „Kanrugės“ duona, bandelės, pyragai, sausainiai. Juk vyrams Pakruojyje bepigu – jų laukia dolomito kasyklos, statybos. O kur moterims gauti darbo, ypač vyresnio amžiaus? Ir mes anuomet darbą praradusias kepėjas išsaugojome“, – pažėrė istorijos Virgaudas.
Buvo reketo? „O kaipgi, – V.Kanauka nelinkęs pagražinti to, kas buvo. – Tačiau ne tik pradžia buvo sunki. Ypač sunkus buvo praėjęs dešimtmetis. Ir 2013, ir 2014 metais ir STT, ir FNTT kratė ne tik įmones, bet ir namus. Ko ieškojo? Pinigų, kontrabandinės mėsos, dar ko nors. Nieko nepešė, bet nė karto taip ir neatsiprašė.“
Ne taip seniai Europos Parlamentas paskelbė, kad kovos su nelegaliu darbu. Ir ką gi – nei atsiklausę, nei nusivalę purvo nuo batų įvairių tarnybų inspektoriai ėmė zuiti ir po „Kanrugėlės“ gamybos cechus ieškodami nelegalų.
„Durys pas mus atdaros – esame užfiksavę, kaip ryte 4 policininkai, du darbo inspektoriai, nieko nė nepaklausę, purvinais batais nuvarė tiesiai į parduotuvę, po to – į cechą.
Būdavo, FNTT neklaususi užblokuoja duris, veterinarija – žingsniuoja neklaususi. Neįmanoma numanyti, kas ir kada ims tikrinti įmonę. Vieni ieško kontrabandinės neženklintos mėsos, kiti – nelegalių darbininkų.
Visus tikrina, kai tokios akcijos užeina. Jau įpratau. Jų sistema paprasta: jeigu vieną sukčiaujant pričiupo, tada kedena visus manydami, kad ir kiti tą patį daro“, – kalbėjo V.Kanauka.
Išsirinko patikimiausius
„Kanrugėlės“ gaminiai atitinka kulinarinio paveldo kokybės reikalavimus, o tai reiškia, kad jie gaminami taip, kaip tai lietuviai darė kaimuose augindami kiaules ir patys kimšdami skilandžius ir dešras, sūdydami kumpius ir lašinius, rūkydami visa tai ar vytindami.
Tas pat ir šioje įmonėje – įtrinta prieskoniais nugarinė ir kumpiai sūryme mirksta 10 dienų, kita tiek džiovinami, dar kita tiek rūkomi. Visa tai – apie 40 rūšių produktų – įmonė gamina iš Lietuvoje užaugintų ir paskerstų kiaulių mėsos.
„Pažiūrėkite, ant kiekvieno skerdienos gabalo – spaudas, liudijantis, kad kiaules užaugino mūsų šalies ūkininkai, – ranka kiaulienos gabalų link mostelėjo Virgaudas. – Nesame milžinai. Perkame skerdieną iš nedidelių – Krakių, Baisogalos ir kitų skerdyklų.
Per 17 metų atsirinkome patikimiausius tiekėjus. Visko juk būdavo, pavyzdžiui, dvi savaites kumpiai kybodavo rūkykloje ir niekaip nepavykdavo jų išrūkyti, vis varva skystis iš jų. Vadinasi, kaulės buvo kažko prišertos.“
Paklausta, nuo ko dar priklauso mėsos gaminių kokybė, Virgaudas atsakė akimirksniu – tai priedai: „Druska, pipirai, laurų lapai – tai viskas, ko reikia rūkomai šoninei pagardinti. Ji nebus pigi, nes tai – gryna mėsa.
Tačiau galima ją smarkiai atpiginti „įmušant“ kad ir 30 procentų vandens. Kokybė tikrai nebus aukščiausia, kaina taip pat.
Mes šoninės išrūkome po kelias tonas per savaitę, žmonės nėra kvaili, žino, už ką moka. Taigi geriau jiems nemeluoti – dirbti sąžiningai. Užtat ir tie mūsų gaminiai yra pelnę ne vieną Metų gaminio medalį.“
Didelė konkurencija
Eksportas, firminės „Kanrugės“ parduotuvės ir smulkieji prekybininkai – tai pagrindiniai mėsos gaminių prekybos keliai.
Į prekybos tinklus V.Kanauka sakė nesidairantis. Viena, jie turi savo taisykles, antra, Lietuvoje įregistruota per 480 mėsininkų įmonių, o konkuruoti jiems tenka kainomis.
„Kai skelbiama akcija „dvi dešrelės už vienos kainą“, ne prekybininkai tai daro, o gamintojai. Ne visi pajėgūs tokias nuolaidas išdalinti. Tai viena priežasčių, nulėmusių, kad dalis labai gerų mėsos perdirbimo įmonių, įėjusios į tinklus, išnyko.
Rinka negailestinga, joje išsilaikyti labai sunku. Per tuos 30 metų visko mačiau, net ir tai, kaip žmonės dingsta, kaip dėl pinigų ir skolų pasitraukia iš gyvenimo“, – pasakojo V.Kanauka.
Vilniuje ilgai neužsibuvo
Verslininkas prakalbo ir apie tai, kodėl ilgai „Kanrugės“ parduotuvė neužsibuvo Vilniuje.
Prieš porą metų savo gaminius abi pakruojiškių įmonės suvežė į parduotuvei išsinuomotas patalpas greta Halės turgaus, daugiabučio pirmame aukšte. Tačiau ir ši patirtis paliudijo, kad nedidelės parduotuvės, kuriose neprekiaujama alkoholiu ir tabako gaminiais, pasmerktos žlugti.
„Kad, be mėsos ir skanėstų, galėtume į Vilnių atvežti alaus iš Pakruojo gamintojų, reikėjo 80 proc. daugiabučio gyventojų pritarimo. Negavome jo ir neišsilaikėme.
30 kv. metrų ploto nuoma kainavo 2500 eurų, dviejų pardavėjų algoms, be mokesčių, reikėjo kita tiek. Apskaičiavome, kad mažiausia apyvarta turi būti 8 tūkst. eurų, o iš prekybos dešrelėmis tiek uždirbti neįmanoma“, – paaiškino verslininkas.
Ne itin džiugių prognozių jis atseikėjo ir dėl turgaviečių ateities. Esą dar kokie penkeri ar dešimt metų, ir jų nebeliks.
„Kartos keičiasi. Vyresnio amžiaus žmonės, mėgstantys apsipirkti turguje, negyvens amžinai. O jauni žmonės, dirbantys visą dieną, savaitgaliais traukia į prekybos centrus ir juose maisto prisiperka kone savaitei.
Vakarų Europoje – kitos tradicijos. Turgus ten stiprus, o mažieji gamintojai ir prekybininkai – vieningi.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje mėsos perdirbėjų asociacija padeda jiems specializuoti gamybą. Vieni rūko kumpius, kiti gamina paštetą, treti kemša dešras. Taip daug mažesnės sąnaudos, nes nereikia didelių investicijų į skirtingus įrenginius“, – kalbėjo Virgaudas.
Štai kur šeimynykščiai
Virgaudas pagal išsilavinimą agronomas, žmona Laima – finansininkė, o vaikai?
„Sūnus Vytautas baigė finansų teisę, iš karto gavo darbą Liuksemburge. Žadėjo, kad padirbs metus ir grįš namo. Jau 12 metų, kai jo laukiame.
Dukra Jurgita – taip pat finansų magistrė, dirba Šveicarijoje.
Mažiausioji Virginija baigė Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, po to kulinariją ir sukasi keliose įmonėse“, – štai kokiais keliais pasuko Kanaukų atžalos.
Teko girdėti, kad V.Kanaukos didelė širdis, – ne vieną jis apdalijo pagalba. Kaip atsirenkama, kam pagelbėti?
„Jei pagelbėdamas jaučiu malonumą, vadinasi, gerai. Paprastai remiu Pakruojo žmones, nes tikiu ir tuo, kad geri darbai sugrįžta, – atsakė jis. – Būna, neįgalieji susiburia į renginį ir verda košę, vadinasi, prie jos reikia spirgučių.“
