Drastiškai didėjančias maisto produktų kainas prieš Kalėdas ir Naujuosius metus šiek tiek pridengė šventinės nuotaikos. Gal ne kiekvienas pastebėjo, kad kai kurie produktai jau pabrango daugiau nei penkiasdešimt procentų. Bet šventėms nutolus tas kainų augimas jau ima rimtai gąsdinti.
„Kas iš tikrųjų lėmė, kad maisto produktų kainos pastaruoju metu taip nepažabojamai šaudo į viršų?“ – pasiteiravome D.Dundulio.
– Europos centrinis bankas ir kitos tarptautinės finansų institucijos į apyvartą išleido pakankamai daug pinigų, tačiau žmonės nespėja taip greitai sukurti tiek produktų ar paslaugų, kurių kiekis ir vertė atitiktų tas pinigų sumas.
O kai žmonės turi daugiau pinigų, produktų ir paslaugų kainos ima kilti.
– Parduotuvėse akis tiesiog bado kone kasdien kylančios pieno produktų kainos. Kiek pernai pabrango žaliavinis pienas ir jo gaminiai?
– Žaliavinis pienas per metus ar pusantrų metų pabrango beveik dvigubai. Sviesto kainos pakilo daugiau nei 50 proc., varškės – kiek mažiau. Deja, pieno ir jo gaminių kainos vis dar kyla.
Litras žaliavinio 4–4,5 proc. riebumo pieno anksčiau kainavo apie 36 centus (su pridėtinės vertės mokesčiu, PVM), o dabar jau tenka mokėti apie 66–68 centus.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad elektra gamybininkams pastaruoju metu pabrango nuo 3 centų už kilovatvalandę iki 13 centų. Kubinis metras dujų taip pat pabrango apie 3–4 kartus.
Vanduo nepabrango, bet, pavyzdžiui, prašymai, kad mums būtų leista „Rivonos“ pieninei Alytuje įsirengti savą gręžinį, atsimuša kaip žirniai į sieną. Kiekvieną mėnesį už vandenį ir nuotekas mokėdami po 25–30 tūkst. eurų (be PVM) išlaikome įmonę „Dzūkijos vandenys“. Betgi šios išlaidos taip pat turi įtakos didėjančioms pieno produktų kainoms ir jos gula ant pirkėjų pečių.
Manyčiau, kad draudimas mums už savas lėšas įsirengti vandens gręžinį yra neatsakingas valdžios požiūris į šalies gyventojus.
– Negi šiemet pieno gaminiai dar labiau brangs?
– Jei ir žaliavinis pienas, ir pieno produktams pagaminti būtini dalykai toliau brangsta, naivu tikėtis, kad kainų kilimas sustos ties penkiasdešimčia procentų.
Už visus pieno perdirbėjus kalbėti negalėčiau, tačiau mano vadovaujama „Rivonos“ pieninė šiuo metu dirba ties nuostolinga riba, nors visa gamyba yra efektyviai automatizuota ir dirba nedaug žmonių.
– Ar neatsitiks taip, kad ir mėsos bei jos produktų kainos taip pat ims šuoliuoti į viršų?
– Kol kas tokio pavojaus nėra. Atvirkščiai – pernai rudenį Lietuvos kiaulių augintojai išgyveno dėl smarkiai kritusių kiaulienos kainų.
Nors šiuo metu kiekvieną savaitę kiaulienos skerdienos kaina pakyla maždaug penkiais centais, tokie kainų pokyčiai dar neturi įtakos jos kainų didėjimui parduotuvėse. Tačiau jei ir ateityje skerdienos kaina kils, kiauliena parduotuvėse kainuos tikrai brangiau.
– Kokius svertus savo rankose turi mūsų šalies valdžia, kad maisto produktų kainos būtų bent šiek tiek pažabotos?
– Seniai kalbu, kad PVM reikia mažinti ir šviežiai mėsai, ir jos produktams. Pieno produktų ar daržovių kainai šis mokestis santykinai daug įtakos neturi ir vien dėl jų lietuviai į Lenkijos prekybos centrus nevažiuoja, tačiau mėsą vežasi dideliais kiekiais.
Kita vertus, nuvažiavę mėsos į Lenkiją mūsų šalies žmonės perka ir kitus produktus, todėl, jei valdžia sumažintų PVM mėsai, nuostolių nepatirtų, nes jo daugiau surinktų parduodant kitas prekes.
Be to, jei Lietuvoje būtų sumažintas PVM mėsai, didėtų jos gamybos apimtis, o tai leistų sukurti daugiau darbo vietų. Laimėtų ir pirkėjai, nes parduotuvėse rastų pigesnės mėsos.
– Apie tai, ką jūs sakote, kalbama jau seniai, tačiau sprendimas mažinti PVM mėsai nepajuda iš mirties taško. Kodėl?
– Todėl, kad į tai žiūrima ne verslininkų, o eilinių buhalterių akimis. Sudauginami tam tikri skaičiai, surašomi į lenteles, bet visiškai nemąstoma, ką tie skaičiai lemia.
Puikiai prisimenu laikus, kai maždaug prieš dvidešimt penkerius metus buvo sumažintos alkoholio akcizų kainos, nes Lietuvoje buvo didžiuliai kontrabandinio alkoholio kiekiai. Parduotuvėse buvo privalu įrengti atskirus alkoholio skyrius ir tik jiems skirtas kasas.
Kai vienoje parduotuvėje vietoj vienos alkoholio skyriaus kasos įrengėme net tris, prie jų vis tiek nusidriekdavo didžiulės eilės, o kontrabandinio alkoholio gerokai sumažėjo. Nors jo akcizas buvo sumažintas, įplaukos už pardavimą buvo kur kas didesnės, nei prieš pakeičiant akcizo įkainius.
Tai – puikus pavyzdys, kaip reikėtų elgtis su PVM mėsai.
– Lenkija kur kas didesnė už Lietuvą ir greičiausiai turi daugiau svertų surinkti pakankamai lėšų į savo biudžetą, bet nuolat girdime, kad lenkai drąsiai mažina įvairius mokesčius, ypač maistui. Kodėl Lietuva negalėtų pasekti panašiu pavyzdžiu?
– Visiškai tikslių skaičių nežinau, bet manau, jog Lietuvoje dirbantiems žmonėms reikia dirbti kur kas daugiau, kad išlaikytų šalies valdžios institutą, nei kaimyninėje Lenkijoje. Tad atitinkamai ir mokesčių į biudžetą iš vieno dirbančio versle gyventojo reikia surinkti mažiau.
Kalbant paprasčiau, galiu pateikti tokį pavyzdį: kuri šeima gyvens geriau: ta, kurioje vienas augina bulves, o devyni šeimos nariai jį kontroliuoja, ar ta, kurioje bulves augina 9 šeimos nariai, o tik vienas vadovauja? Gaila, bet Lietuva panašesnė į pirmąją šeimą iš mano pavyzdžio.
– Kokia šiuo metu situacija kaimyninėje Latvijoje – ar jų PVM maisto produktams mažesnis nei Lietuvoje?
– Mano žiniomis, latviai sumažino PVM savo užaugintiems vaisiams ir daržovėms, tačiau, matyt, visi kiti produktai Latvijoje yra brangesni nei Lietuvoje, nes prieš pandemiją „Norfos“ parduotuvėse Zarasuose, Biržuose ir kitose pasienio vietose 30–40 procentų pirkėjų būdavo iš Latvijos.
– Gal Lietuvos prekybininkai galėtų padėti tiems mūsų šalies maisto produktų gamintojams, kurių prekių konteineriai taip ir nepasiekė Kinijos?
– Galėtume gražiai kalbėti, kad reikia imtis padėti tiems nukentėjusiems gamintojams, tačiau juk galime parduoti tik tiek prekių, kiek jų nuperka Lietuvos žmonės.
Gamintojai, kurių prekių dėl pašlijusių santykių su Lietuva Kinija nebepriima, mano galva, turėtų jas kuo greičiau perparduoti kitoms šalims. Bet, žinoma, turės nuostolių, nes prekės bus perkamos ne už tokią kainą, kokios norėtų gamintojai, o už tokią, kokią jau pasiūlys greitai atsiradę pirkėjai. Dar prisidės papildomos transporto išlaidos.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad tų konteinerių, kurie jau atsidūrė Kinijoje, kinai gali ir nebeleisti išsivežti. Tuomet prekes, kurių galiojimo laikas yra ribotas, teks utilizuoti.
Tai irgi gali atsieiti nemenkus pinigus.
– Kaip jums atrodo, ar pandemija, pašliję santykiai su Kinija, įtempta padėtis Baltarusijos pasienyje, kylančios kainos ir infliacija neįstums Lietuvos į tokią finansinę krizę, kokia buvo ištikusi 1998 ar 2008 m.?
– Daug kas spėlioja, bet aiškaus atsakymo į šį klausimą šiuo metu niekas neturi. Tik dar kartą norėčiau priminti, kad nuo paskutinio praėjusių metų ketvirčio pieno perdirbėjai jau dirba nuostolingai.
Girdėjau, kad baldininkai irgi patiria nuostolių. Gerokai padidėjusios energijos kainos kirto ir duonos gamintojams. Manyčiau, kad kitos pramonės šakos taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Jeigu nebus jokių pokyčių ir esančios problemos tik kaupsis, neabejotinai mūsų visų pečius užguls nemenki sunkumai.
– Ir žmonės gali prarasti darbą?
– Savo įmonėje nuolat stebime, kokios veiklos sritys tampa nuostolingos ir ateityje gali skandinti. Prieš kelias dienas lankiausi mūsų „Rivonos“ pieninėje. Norėjau iš naujo įvertinti situaciją. Jau anksčiau nutraukėme kai kurių pieno produktų gamybą. O jei jų nebegaminame, tai ir dalies darbuotojų nebereikėjo.
Taip pat atsisakėme tarptautinio transporto padalinio, todėl teko atleisti maždaug šimtą žmonių. Šiuo metu naikiname didmeninės prekybos skyrių, bet jame dirba nedaug žmonių.
Nenorėčiau girtis, bet kartkartėmis anksčiau už kitus verslininkus pajuntu, ką daryti, kai iškyla kokių nors problemų grėsmė.
– Vadinasi, jūs esate geras šaulys.
– Gal, nors pagal Zodiako ženklą esu ne Šaulys, o Skorpionas.
