– Pradėkime nuo elektros kainų verslo pasauliui ir kuriems segmentams tai turi įtakos?
– Sakyčiau, kad visam verslui elektros kainos vienaip ar kitaip daro poveikį. Elektra verslui yra kaip deguonis. Be jos neįmanomas joks verslas. Tikriausiai, apskritai neįmanomas gyvenimas. Šiuo atveju verslas patiria šoką dėl pastarųjų laikų rekordų.
Jei žiūrėtume istoriškai, per pusantrų metų verslas jau seniai moka biržos kainomis. Tai reiškia, kad, mokėdamas už elektrą, verslas moka ne fiksuotą kainą, o tokią, kokia yra biržoje. Verslas tuos pakilimo impulsus gauna, bet tai, kas vyksta dabar, yra kaip šokas, tragedija – kitaip ir nepavadinčiau.
– Ar yra segmentų, kurie jau nebesugeba to amortizuoti?
– Tikriausiai, kad dar sunku pasakyti, nes, nors liepos kainas jau pamatė, turbūt rugpjūčio mėnuo bus baisiausias – tai pasimatys tik rugsėjo pradžioje.
Bet taip, verslai galvoja, kad dalis darbuotojų bus siunčiami į prastovas dėl to, kad verčiau nedirbti, nei dirbti, kai tokios elektros kainos. Galbūt kitaip taupys ir minimalizuos gamybos procesus, bet sudėtingiausia tiems verslams, kurie imlūs elektrai ir jos kainai, kaip kad pramonė. Jiems proceso sustabdymas kainuotų gal net ir verslo uždarymą.
– Kokio masto tai gali būti problema?
– Jei kainų kilimas ir toliau tęsis tokiu pačiu tempu, ta problema gali būti milžiniško masto, nes tai paliečia visas mūsų gyvenimo sritis: paslaugas, prekes, gamybą, eksportą. Gal čia reikėtų valstybės intervencijos į biržą, kurioje vyksta kainų pasiutpolkė, arba kažkokio subsidijavimo mechanizmų, kurie buvo pažadėti, nors jų vis dar nėra. Mes tikimės, kad pažadų Vyriausybė laikysis, gal tai amortizuos.
– „Sodra“ taip pat pasisakė apie situaciją ekonomikoje. Kalbėjo apie tai, kad infliaciją sugeba amortizuoti atlyginimų augimas. Kiek tai gali tęstis, kiek tai laiko verslai gali pavežti?
– Nenorėčiau prognozuoti, tikriausiai, kad parodys ruduo. Ta situacija, kad atlyginimai kyla, vartojimas ir žmonių lūkesčiai dar labiau pozityvūs nei negatyvūs, bet prognozės dabar ir iki tol, kol pamatėme drastiškas elektros kainas, buvo niūrios.
Dar turime omenyje, kad mūsų laukia žiema, dujų deginimas elektrai gaminti, kai potencialiai elektros energijos kaina gali būti dar didesnė. Be valstybės pagalbos ir be jos įsikišimo čia nei vartotojai, nei pats verslas taip lengvai nesusidoros.
– Kokie yra šios problemos lemiantys faktoriai, neskaitant elektros energijos?
– Be energetikos, svarbus agresijos prie Ukrainą faktorius, kuris be abejonės turi įtakos.
Kitas dalykas, kad įtampa darbo rinkoje vis dar jaučiama. Atlyginimai kyla, nes yra įtampa. Įtampa ar darbuotojų trūkumas atskiruose statybos, transporto sektoriuose vis dar yra jautrus klausimas. Tai problema, kuri aštrėja.
– Kaip išspręsti šią problemą, nes atrodo visiškas paradoksas?
– Mes kalbamės su Vyriausybe dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių įvežimo palengvinimo ar prioritetinių šalių rinkų pasirinkimo, iš kur Lietuvai būtų saugu ir patikima įsivežti darbuotojus. Akivaizdu, kad vidaus rinkoje, net esant staigiam atlyginimų kilimui, mes specialistų jau neberandame. Ir tai nėra kalba vien apie aukštą pridėtinę vertą kuriančius specialistus, bet ir apie vidutinės kvalifikacijos.
Pavyzdžiui, transporto sektoriui dabar trūksta bene 20 tūkst. vairuotojų, o mes žinome, kad nuo transporto sektoriaus priklauso daugybė dalykų: kaip mes gauname prekes, kaip vyksta eksportas ir net kitos Europos šalys priklauso nuo mūsų transporto sektoriaus, todėl apie tai ir diskutuojame su Vyriausybe.
– Ukrainos pabėgėlių buvimas Lietuvoje. Kaip apskritai sprendžiama ši problema, kaip jiems sekasi integruotis į darbo rinką?
– Kai atvyko pabėgėliai, jau tada sakiau, kad tai yra humanitarinis klausimas, o ne socialinio, ekonominio ar darbo užimtumo problemų sprendimas. Ukrainos karo pabėgėliai nėra faktorius, kuris tai apsprendžia. Apie šį faktorių reikia kalbėti kaip apie humanitarinį, o ne galvoti, kad pabėgėliai išspręs mūsų darbo užimtumo problemas.
– Kodėl taip nepavyksta?
– Pirmiausia, tas skaičius yra santykinai nedidelis ir pabėgėlių socialinės grupės yra labai skirtingos: dominuoja moterys, vaikai, pagyvenusio amžiaus žmonės, kurie yra skirtingų kvalifikacijų, dažniausiai – aukštesnės kvalifikacijos, kuriems darbą surasti ne taip lengva.
Daugelis nori grįžti, kai kurie ir grįžta. Kai kurie pabėgėliai dėl geopolitinės įtampos pasirenka kitas šalis: buvau priglaudęs pabėgėlių šeimą, galiausiai ji iš Lietuvos emigravo į Kanadą.
– Pakalbėkime apie dar vieną dalyką, kurį minėjo „Sodra“, tai yra COVID-19 įtaka. Antrąjį šių metų ketvirtį, „Sodros“ teigimu, nedarbingumo pažymėjimų išdavimas blėso, bet kiek apskritai COVID-19 įtaka yra išlikusi versle?
– Įtaka išlikusi. Prieš kelias dienas kalbėjau su vieno restorano savininku, kai pusė darbuotojų buvo iškritę, bet ne iš pandeminės, o darbo organizavimo pusės. Bet kuriuo atveju, jeigu iškrenta dalis darbuotojų, tau tai yra iššūkis, tik kol kas tai neveikia vartotojo elgsenos, bet tai veikia verslą.
– Dar grįšiu prie elektros energijos, bet dabar turime rezonansinį „Perlas Energija“ atvejį. Kaip jūs šią situaciją vertinate verslo rizikos prisiėmimo požiūriu?
– Aš taip ir vertinu, kad tai yra ypač sudėtinga rinka, kuri patyrė bene tris didžiulius smūgius: karą, rusiškų dujų užsukimą, sankcijas. Matome, kad dalyvavimas šioje rinkoje labai sudėtingas. Iš verslo pozicijos bankrotas yra klasikinė situacija, iš vartotojų – kažkas nukenčia. Džiugu, kad verslas pasielgė atsakingai ir pasakė, kad savo vartotojams nuostolius visiškai kompensuos. Bet tai parodo, kad tai ypač sudėtinga rinka.
Manau, kad daugelis kitų valstybės valdomų įmonių patiria didžiulius finansinius iššūkius, nes akivaizdu, kad daugelis vartotojų elektrą gauna gerokai pigiau negu iš tikrųjų produktas kainuoja.
– Kiek viskas buvo pamatuojama ar nepamatuojama, imantis tos rizikos ir atsirandant tokiai elektros energijos rinkai Lietuvoje?
– Aš manau, kad sąžiningai turime pasakyti, kad niekas neprojektavo, kad gali būti tokios kainos. Pagal politikų, skirtingų verslų reakcijas ir apskritai valstybės reakciją, kai turi pirmą kartą aktyvuoti savo strateginį elektros gamybos rezervą, tai parodo, kad tai yra ekstremali situacija.
Verslai sumoka reputacinę, finansinę kainą. Vieni verslai išeina, kiti pasilieka. Dabar svarbiausia, kad būtų apsaugoti vartotojai ir ta reputacija būtų išsaugota.
– Akivaizdu, kad valstybė priversta imtis veiksmų, atidėtas vienas iš elektros energijos rinkos liberalizavimo etapų, bet, kalbant apie padarinius, su kuriais jau dabar susiduria vartotojai ir verslai, jūsų nuomone, kokie valstybės veiksmai būtų logiškiausi? Kokios formos ir masto turėtų būti subsidijos?
– Manau, kad subsidijos turėtų būti tikslinės ir turėtų būti skirtos pirmiausiai tiems, kas yra socialiai labiausiai pažeidžiami. Tai labai svarbu. Antras dalykas, tas pats turėtų būti skirta ir verslams. Ypač tiems verslams, kurių produktų ir paslaugos dedamoji yra elektra, valstybė turi bent trumpuoju laikotarpiu padėti.
Yra ir 120 mln. eurų pažadas, kuris biudžete buvo suplanuotas būtent verslui amortizuoti. Per koronaviruso pandemiją valstybė dirbo labai efektyviai. Matėme, kad Lietuva Europoje pirmavo pagal augimą, reiškia, priemonės suveikė. Tokioje ekstremalioje situacijos partnerystės tarp valstybės ir verslo vėl neišvengsime.
