Kai Vakarų Ukrainoje vėl dingsta elektra, Maksimo Ivanovo įmonėje ima ūžti. Taip darosi nuo dyzelinio generatoriaus, stovinčio priešais jo biurą Ivano Frankivske, mieste į pietryčius nuo Lvivo, ūžesio.
Iš Turkijos atgabentas milžiniškas įrenginys gamina 80 kilovatų elektros energijos – pakankamai, kad 350 darbuotojų turinti įmonė galėtų dirbti. Jos pakanka ir V.Putino planams sužlugdyti. Bent jau taip mano M.Ivanovas.
Jo IT įmonėje „Aimprosoft“ dirba programuotojai, internetinių svetainių dizaineriai ir projektų vadovai. „Aimprosoft“ klientai dažniausiai – Vakarų Europos įmonės, kurios nenori samdyti savo techninių darbuotojų arba nebegali rasti reikiamų specialistų savo šalies darbo rinkoje.
Nepaisant karo, M.Ivanovo užsakovams nereikia nerimauti dėl nepagrįsto vėlavimo – įmonė turi generatorių ir dyzelino atsargų, kurių nutraukus elektros energijos tiekimą užtektų 10 dienų.
Nuo praėjusių metų rudens šimtai Rusijos raketų ir bepiločių lėktuvų kamikadzių taikosi į Ukrainos elektros tinklus, naikindami elektrines ir pastotes. Vienas pavyzdžių: gruodžio pabaigoje 90 proc. iš 700 tūkst. Lvivo gyventojų neturėjo elektros. Centralizuotas šildymas Ukrainos miestuose dažnai buvo sutrikęs. Net sostinėje Kijive dažnai nebūdavo tekančio vandens.
Rusijos puolimo padariniai buvo pastebimi iš kosmoso – naktinėse nuotraukose matyti, kad Ukrainoje geso šviesos.
Branduolinio reaktoriaus atitikmuo
Nepaisant to, šią žiemą Ukraina šalis nepaniro į šaltį ir tamsą. Viena to priežasčių – generatoriai.
Jie garsiai riaumojo prie didesnių įmonių, tokių kaip M.Ivanovo „Aimprosoft“, tyliai dūzgė prie kirpyklų ir kavinių.
Vos per tris paskutinius 2022 m. mėnesius šalis iš užsienio nupirko apie pusę milijono avarinių elektros generatorių, taip pat saulės baterijų blokų.
Kartu sudėjus, elektros energiją gaminantys įrenginiai pagamina tokį energijos kiekį, kuris prilygsta branduoliniam reaktoriui. O strateginiu požiūriu jie dar vertingesni, nes Rusija negali jų sunaikinti vienu smūgiu ar užkariauti antžeminiu puolimu.
Spartus generatorių plitimas yra ne tik ukrainiečių geležinės valios simbolis. Tokių įmonių vadovų kaip M.Ivanovas atkaklumas yra absoliuti būtinybė, jei šalis nori ir toliau atsilaikyti prieš Rusijos užpuolikus mūšio lauke.
Juk Ukraina turi pati surinkti pajamas sparčiai augančiam gynybos biudžetui. Žinoma, Kijivas ir toliau kas mėnesį gauna milijardinį finansavimą iš JAV ir partnerių Europoje, tačiau jie atidžiai stebi, kad šios lėšos būtų naudojamos tik nekarinėms biudžeto išlaidoms. Ukrainos mokesčių pajamos dabar beveik išimtinai skiriamos tik karinėms reikmėms.
Tačiau tai nėra lengva. Praėjusiais metais Ukrainos ekonomikos našumas smarkiai smuko. Iš šalies išvyko ne tik milijonai žmonių, bet pasitraukė ir svarbiausios plieno gamyklos Rytų Ukrainoje arba buvo sunaikintos, arba dabar yra okupuotos Rusijos.
Tik IT sektorius toliau auga: net ir 2022 m. jo eksporto pajamos pakilo iki 7,3 mlrd. dolerių, t. y. 6 proc. Skaičiuojant doleriais, technologijų bendrovių mokesčių Ukrainos valstybei sumokėta 16 proc. daugiau.
Pasak M.Ivanovo, karas visiškai pakeitė pramonę, todėl pasikeitė ir jo prioritetai: anksčiau verslininkas ir jo partneriai daugiausia dėmesio skyrė augimui, o šiemet jų tikslas – „kad visi išgyventume“.
Daugelis jo darbuotojų iki 20 proc. savo atlyginimo skiria kariuomenei. Kiekvienas žmogus Ukrainoje turi draugų, giminaičių, kurie kariauja. Jie nuolat palaiko ryšį naudodamiesi greitųjų žinučių paslaugomis, tokiomis kaip „Telegram“ arba Elono Musko „Starlink“ sistema, kuri ir toliau tiekia internetą didžiajai daliai šalies.
Aukos skiriamos tiesiogiai kariuomenei arba savanorių organizacijoms. Kartais žmonės siunčia naktinio matymo žiūronus arba žieminius drabužius. Privati kurjerių tarnyba „Nova Poshta“ siuntas į frontą pristato nemokamai.
Karas sutelkė visą Ukrainos pilietinę visuomenę, įskaitant verslus. Tarptautinės konsultacijų milžinės „Deloitte“ atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei pusė ukrainiečių aukoja kariuomenei. Europos verslo asociacijos duomenimis, 56 proc. įmonių Ukrainoje siunčia pinigus kariams, o 40 proc. teikia paramą natūra.
V.Putinas tikėjosi, kad tikslingais smūgiais į pažeidžiamiausias šalies vietas pavyks nualinti Ukrainos ekonomiką, tačiau, panašu, kad jis neįvertino šios šalies žmonių.
Vienas tokų pavyzdžiui – Jurijus Jakovlevas. Pačioje invazijos pradžioje rusai nusiaubė 61-erių metų J.Jakovlevo gyvenimo įdirbį. Okupantai užpuolė mažą aerodromą netoli Kijevo, kuriuo naudojosi Jurijaus įmonė.
„Aeroprakt“ gamino ultralengvuosius lėktuvus. Iki karo per mėnesį jų pagamindavo devynis ir parduodavo užsakovams visame pasaulyje. Rusai apšaudė angarą, stogas įgriuvo. Tik laimės ir drąsos dėka jam pavyko išgelbėti svarbius įrankius ir brėžinius. Galiausiai rusai sumalė į miltus tai, kas buvo likę.
Iš pradžių J.Jakovlevas išgelbėtą medžiagą jis nuvežė į savo bendrovės filialą Lenkijoje, kad galėtų bent jau toliau prižiūrėti ir remontuoti Vakarų klientų lėktuvus.
Pristabdė laisvą ekonomikos kritimą
Šis ukrainietis – legenda aviacijos sluoksniuose. Per pastaruosius dešimtmečius jis pardavė daugiau kaip tūkstantį orlaivių visame pasaulyje. Reikiamų įgūdžių jis gavo sovietų lėktuvų „Antonov“ gamykloje.
Lenkijoje Jurijus pirmiausia atnaujino atsarginių dalių gamybą, o paskui susisiekė su savo platintojais ir pažadėjo, kad netrukus atnaujins lėktuvų gamybą. Balandžio mėnesį jis grįžo į aviacijos parodą AERO, kuri vyko Vokietijoje. Žinia buvo aiški: Jakovlevas ir „Aeroprakt“ niekur nedings.
Praėjus dvylikai mėnesių nuo karo pradžios Jurijaus įmonėje dirba šiek tiek mažiau darbuotojų nei anksčiau, nes nemažai jaunesnių darbuotojų kovoja fronte. Vis dėlto „Aeroprakt“ vėl gamina lėktuvus. „Devyni per mėnesį“, – sako J.Jakovlevas. Tiek, kiek ir prieš karą.
Ukrainoje yra daug panašių istorijų.
Ukrainos nacionalinio banko valdybos nariai suskambus oro pavojaus sirenoms skuba į požeminę slėptuvę. Iš keturių kvadratinių metrų bunkerio jie tęsia diskusijas su Tarptautiniu valiutos fondu dėl milijardinės pagalbos šaliai.
Valstybinio energijos tiekėjo „Ukrenergo“ remonto brigados per kelis mėnesius nuolatinio darbo jos sukaupė tiek patirties, kad dabar sugadintus įrenginius gali remontuoti „keturis kartus greičiau nei praėjusį rudenį“. Bent jau taip sako „Ukrenergo“ vadovas. Jis priduria: brigados remontuoja taip pat greitai, kaip rusai griauna, „o kartais net greičiau“.
Ukrainiečiams pavyko pristabdyti laisvą savo šalies ekonomikos kritimą. Praėjusią vasarą Pasaulio bankas prognozavo, kad 2022 m. Ukrainos bendrasis vidaus produktas smuks 45,1 proc. Iš tikrųjų praėjusių metų pabaigoje kritimas greičiausiai buvo apie 30 proc. Žinoma, tai taip pat katastrofiški rodikliai.
Tačiau Vokietijos ekonomikos grupės, kuri jau daugelį metų Berlyno vyriausybės vardu teikia konsultacijas Ukrainai, ekspertai mano, kad 2023 m. gali būti fiksuojamas nedidelis ekonomikos augimas – 1,8 proc.
Ar to pakaks? Plieno gamyba Ukrainoje, kuri anksčiau buvo vienas iš šalies ekonomikos stuburų, smuko 85 proc. Kadangi rusai užėmė plieno gamyklas Rytų Ukrainoje, sunaikino didžiulę plieno gamyklą „Azovstal“ Mariupolyje, visoje šalyje plieno gamyba sumažėjo nuo 60 tūkst. tonų per dieną iki vos 10 tūkst. tonų.
Nedarbas patrigubėjo iki maždaug 30 proc., nepaisant to, kad nuo karo pradžios šimtai tūkstančių vyrų buvo pašaukti į kariuomenę.
Atrodo, kad šalyje prasideda demografinė krizė. Po Sovietų Sąjungos žlugimo dėl emigracijos ir mažo gimstamumo Ukraina jau neteko apie 8 mln. gyventojų. Prieš prasidedant karui šalyje tebegyveno 44 mln. žmonių, tačiau nuo to laiko 8 mln. žmonių nuo smurto pabėgo iš šalies. Dėl to gyventojų skaičius yra mažesnis nei per pastaruosius aštuonis dešimtmečius, nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Dauguma išvykusiųjų sako, kad nori grįžti, kai tik baigsis karas, tačiau kai kurios ES vyriausybės bando juos sulaikyti. Mat trys ketvirtadaliai išvykusiųjų iš Ukrainos turi aukštąjį išsilavinimą.
Be milijardinės pagalbos iš Ukrainos partnerių valstybė greičiausiai jau būtų žlugusi.
2022 m. Ukrainai buvo pažadėta skirti 64 mlrd. eurų, tačiau, Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, iki šiol iš šios sumos faktiškai išmokėta tik 31 mlrd. eurų.
„De facto ES narė“
Ukraina kiekvieną mėnesį iš kitų šalių turi surinkti iki 5 mlrd. eurų, kad galėtų sumokėti mokytojams ir valstybės tarnautojams. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) neturi teisės mokėti pinigų kariniame konflikte dalyvaujančioms šalims, tačiau jis nurodė, kad yra pasirengęs ir toliau daryti išimtį Ukrainai.
ES yra didžiausia Ukrainos prekybos partnerė. Per pirmuosius mėnesius po Rusijos invazijos ES dalis Ukrainos eksporte padidėjo nuo 40 proc. iki laikinai aukščiausio lygio – 80 proc.
Be to, prieš pat karo pradžią buvo baigtas ilgai planuotas ES ir Ukrainos elektros tinklų sinchronizavimas. Kijevui tai tapo palaima: pirmaisiais karo mėnesiais Ukraina galėjo eksportuoti branduolinę energiją į Vakarus ir taip uždirbti labai reikalingų pinigų. Dabar, kai Rusija nusitaikė į Ukrainos elektrines, Kijevas gali pirkti daug elektros energijos iš ES.
Ryšiai tapo tokie glaudūs, kad kai kurie apžvalgininkai sako, jog Ukraina yra „de facto ES narė“.
Tačiau reikalai dar nepasistūmėjo taip toli. „Yra iniciatyvų integruoti Ukrainą į ES tiekimo grandines“, – sako Vokietijos Rytų verslo asociacijos direktorius Michaelis Harmsas. Tačiau, pasak jo, dažnai tai padaryti yra sunkiau, nei daugelis mano, nes kai kurie produktai gali neatitikti ES standartų arba nėra konkurencingi dėl kitų priežasčių.
Kartais tai susiję tik su biurokratija. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra žemės ūkio įmonių, kurios gamina ir suskystina biokurą, o potencialūs klientai ES laukia eilėje, kad galėtų jį pirkti. Tačiau jos neturi reikiamo sertifikato.
Kijevo ekonomikos mokyklos ekonomistai apskaičiavo, kad karo žala šiuo metu siekia 138 mlrd. dolerių ir kasdien vis didėja. „Atstatymas niekada nebus sėkmingas be privataus kapitalo“, – sako ekonomistas Robertas Kirchneris, Vokietijos ekonomikos grupės vadovo pavaduotojas. Tačiau koks investuotojas noriai siųstų pinigus į šalį, kuriai kaimynė Rusija grasina sunaikinimu?
Vis dėlto Vokietijos chemijos ir farmacijos pramonės tarptautinė kompanija „Bayer“ neseniai paskelbė, kad laikosi planų investuoti 30 mln. eurų į sėklų gamyklą. Vėl pradėjo veikti Vakarų automobilių dalių tiekėjų gamyklos. Siekdami pritraukti naujų investicijų, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Pasaulio banko patronuojamoji Daugiašalių investicijų garantijų agentūra paskelbė planus, kuriais siekiama sumažinti investavimo Ukrainoje riziką.
Ukrainietiški maisto produktai ypač paklausūs. Todėl viena Didžiosios Britanijos logistikos milžinė investavo į perkrovimo centrą Moldovoje, kad užtikrintų prieigą prie Ukrainos žemės ūkio produktų. Iš ten, kaip planuojama, vaisiai ir daržovės iš Ukrainos netrukus pradės keliauti į Didžiąją Britaniją. Ir tai iš tikrųjų gali pasiteisinti: ukrainiečiai geba išlaikyti maisto atsargų tiekimą net regionuose itin arti fronto.
Ukrainiečių prekybininkams nuolatinio parduotuvių aprūpinimo užtikrinimas tapo patriotine pareiga. Daugelis jų be kita ko leidžia praeiviams užsukti į vidų sušilti arba įkrauti mobiliuosius telefonus, nešiojamuosius kompiuterius. Kai kuriose parduotuvėse netgi įrengtos biuro patalpos, kuriomis gali naudotis visi, kam to reikia. „Prekybos centrai, – sako šalies mažmeninės prekybos asociacijos vadovas, – dabar yra mūsų nenugalimumo centrai“.
Parengta pagal „Spiegel.de“
