Utenos rajono Sudeikių daugiafunkciame centre tylu. Prieš metus čia gyveno 55 ukrainiečiai, dabar telikę 11 – 6 iš jų vaikai. Kol vaikai mokykloje ar darželyje, suaugusieji dirba.
„Centre gyvena tie, kuriuos karas palietė tiesiogiai, kurie neteko gyvenamų būsų dėl karo. Gyvena žmonės iš Mariupolio, Sumų, Dnepropetrovsko srities“, – „Lietuvos ryto“ televizijai vardijo Vilma Petrulienė, Utenos rajono Sudeikių daugiafunkcio centro direktorė.
Iš Padniestrės su 3 vaikais atvykusi Antanina Sliusar įsidarbino šalia esančioje kaimo turizmo sodyboje. Gimtinę teko palikti dėl nuolat virš namų skrendančių raketų.
„Mus labai gąsdino virš mūsų namų praskrendančios raketos. Buvo labai baisu. Aš – darbe, vaikai – vieni namie. Buvo taip baisu, kad vaikams sutriko psichika“, – atviravo Antanina.
Karo zoną palikusiems ukrainiečiams labai svarbus saugumas, ramybė, malonūs žmonės, graži aplinka.
„Svajoju čia nusipirkti namą ir likti. Vaikai irgi labai nori likti čia“, – kalbėjo Antanina.
Iš Donecko atvykęs Pavelas Gerasimenka dirba „Švenčionių vaistažolių“ fabrike sandėlininku. Buvusiam suvirintojui patinka naujasis darbas ir draugiška aplinka.
„Čia daug kalbančių rusiškai, todėl lengviau mokytis lietuvių kalbos.
Kai kurie mano pažįstami ukrainiečiai išvažiavo į Vokietiją. Ten viskas sudėtingiau – atsakingiau vertinamas kalbos mokymąsis.
O čia dirbi ir, jeigu nieko nepažeidi, ramiai sau gyveni. Nesigailiu atvykęs į Lietuvą“, – „Lietuvos ryto“ televizijai pasakojo Pavelas.
Visgi „Švenčionių vaistažolių“ fabrike iš pernai dirbusių ukrainiečių pulko liko vos keletas. Panaši situacija Pabradės kvėpavimo palaikymo prietaisų gamykloje „Intersurgical“.
„Nuo praėjusių metų kovo iki rugsėjo buvo įdarbintas 61 ukrainietis, tačiau, gaila, 42 paliko mūsų įmonę. Mūsų žiniomis, 22 išvyko į Ukrainą, likusieji pasirinko gyventi kituose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Alytuje, Klaipėdoje. Matyt, išsikraustė ten, kur rado geresnes gyvenimo sąlygas“, – komentavo gamyklos personalo vadovė Ramunė Bindokienė.
Tai patvirtina ir Švenčionių mero pavaduotoja Violeta Čepukova. Mažiems miestams ir miesteliams išties sunku konkuruoti su didmiesčiais, kur darbo pasirinkimas ir atlyginimai yra didesni.
„Per metus mūsų rajone ukrainiečių sumažėjo, daugelis išvyksta, bet yra kelios šeimos, kurios nori likti mūsų rajone, joms suteikėme du socialinius būstus. Jie čia gyvena, dirba, vaikai mokosi“, – komentavo V.Čepukova.
Visgi ukrainiečiai neslepia, kad tėvynės ilgisi ir norėtų grįžti namo.
„Laukiame Mariupolio išvadavimo, laukiame, kada Ukrainos kariuomenė išvaduos mūsų namus. Čia, Lietuvoje, tikrai yra labai gerai, bet norėtume grįžti namo“, – sakė iš Mariupolio atvykusi Marija Marčenko.
Tačiau yra ir kam patinka gyventi Lietuvoje, Pabradėje, o kitus miestus aplanko pakeliaudami po šalį. Taip daro iš Charkivo atvykusi Margarita, kuri „Intersurgical“ gamykloje dirba jau vienerius metus.
„Su dukra ir anūke čia gyvename jau metus, bet labai mėgstame keliauti. Norime Lietuvoje pamatyti kuo daugiau gražių vietų, tai nuostabus ežerų ir miškų kraštas. Buvome Kaune, daug kartų lankėmės Vilniuje, planuojame aplankyti Latviją“, – kalbėjo Margarita.
Nuo praėjusių metų vasario 24-osios Lietuvoje įsidarbino per 24 tūkst. ukrainiečių.
