Jau dabar būtina skatinti verslo ir gyventojų įsitraukimą į nepriklausomų energetikos grandinių kūrimą.
Europai reikėtų apie 2 trilijonų eurų
Anot naujienų agentūros „Reuters“, užtektų investuoti apie 2 trilijonus eurų, kad visa Europos Sąjunga (ES) ir Europa galėtų atsisakyti iškastinio kuro, toliau investuoti į atsinaujinančią energetiką.
„Baisus skaičius – 2 trilijonai eurų. Bet ar žinote, kiek praėjusiais metais ES išleido iškastiniam kurui?, – tęsė pranešimą V.Janulevičius. – Santykis blogesnis. Jei Lietuva partneriams išleidžia vieną trečdalį, tai ES išleidžia pusę ne partneriams ir ne ES narėms“.
Skaičiuojama, kad iki 2030 m. Europai reikėtų 140 mlrd. eurų metinių investicijų, o vėlesnį dešimtmetį – 100 mlrd. eurų per metus.
Nors tai, atrodytų, dideli skaičiai, V.Janulevičius ragino palyginti su suma, skirta tam, kad Europos vartotojai būtų apsaugoti nuo Rusijos invazijos į Ukrainą sukeltų energetinės krizės padarinių.
Tam Europos šalys papildomai išleido 792 mlrd. eurų, todėl išvada aiški – apsimoka investuoti į atsinaujinančią energetiką. Anot jo, investicijos į šią sritį atsipirktų per 2–3 metus.
Potsdamo poveikio klimatui tyrimų instituto ataskaitoje teigiama, kad reikia dar vieno dešimtmečio metų, kad visa energetikos sistema, įskaitant šildymą, kuriam šiuo metu vis dar didele dalimi naudojami nafta, dujos ir kitas iškastinis kuras, būtų pertvarkyta į atsinaujinančiuosius energijos išteklius.
Šį rudenį Europos įstatymų leidėjai galutinai pritarė strateginiams tikslams šį dešimtmetį plėsti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą – iki 2030 m. 42,5 proc. ES energijos turi būti pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių.
Priduriama ir tai, kad atsinaujinančiosios energijos pasiūla iki 2030 m. augs 20 proc. per metus. Taip būtų patenkintas numatomas elektros energijos poreikis.
Kaip sekasi Lietuvai?
Kalbėdamas apie skaičius, kiek Lietuva energetiniams ištekliams išleido praėjusiais metais, V.Janulevičius akcentavo, kad trečdalis visos sumos iškeliavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Norvegijai. 7 mlrd. eurų buvo skirti trečiosioms šalims.
„Tačiau likę du trečdaliai iškeliavo šalims, kurios ne visada puoselėja demokratiją, su kuriomis ne visada reikia tiesti tą žaliąjį kelią – tai yra 12 proc. nuo mūsų bendrojo vidaus produkto (BVP).
Lietuvai, prie dabartinių rezervuotų pajėgumų, užtektų 3 metus investuoti į saulę ir vėją, ir mes turėtume virš to, ko mums reikia. Kodėl mes to nedarome? Kodėl taip lėtai judame? Kodėl mes taip sunkiai randame kapitalą, kurį reikėtų investuoti“ – dėstė V. Janulevičius.
Jei dar 2021 metais dar 26 proc. visų Lietuvos gamtinių dujų, apie 17 proc. elektros energijos buvo importuojama iš Rusijos, 2022 pavasarį Lietuva visiškai sustabdė Rusiškų dujų ir elektros pirkimą.
Nors reikia suvokti, kad praėjusių metų kainos ir energetinių išteklių kainos buvo kitokios, tačiau 2022 metais gamtinių dujų ir elektros energijos kaina augo kartais. Maža to, gamtinių dujų kainos šalyje 2022 m. antrą pusmetį buvo vienos aukščiausių ES.
Gamtinių dujų kainos šiuo laikotarpiu nebuitiniams vartotojams augo 256 proc., palyginti su 2019–2021 vidutine kaina. Panaši situacija buvo ir Latvijoje, Estijoje, tačiau Vokietijoje ar Prancūzijoje jos kilo kiek mažiau – apie 100 proc.
Manoma, kad taip yra dėl to, kad Lietuva neturi vietinės generacijos ir energetinius išteklius importuoja. Ar būti importo šalimi yra saugu? Tai vienas iš klausimų, kurį kėlė V.Janulevičius.
Jo teigimu, reikėtų bent 50 proc. turėti vietinės generacijos, kad nutikus neplanuotoms situacijoms, Lietuva netaptų sala, kuri iš turimų resursų galėtų išgyventi mėnesį ar du.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento teigimu, kai kuriems pramonės sektoriams tai buvo itin skausminga. Tokiomis aplinkybėmis, pasirodo, galima ir sutaupyti. Kai kurios įmonės sutaupė apie 30 proc. energetinių išteklių, ne tik nemažindamos gamybos pajėgumų, bet dar ir didindamos.
„Yra ir gerų žinių. Šiai dienai pasinaudojome naujosios kartos šilumos siurbliais, kitais elektrocheminiais būdais galima gaminti tą patį pramoninį garą, kurio reikia mūsų trąšų gamintojams ir chemijos pramonei, nenaudojant jokių gamtinių dujų“, – pasakojo pranešėjas.
Ateityje matoma ir vandenilio auganti reikšmė ir panaudojimas. Tačiau vandenilis atsipirks tik tada, kai turėsime elektros energijos perviršį.
Dėmesys pramonei – čia ir dabar
Tačiau dabar ruošiamasi dirbti „salos režimu“, kas reiškia, kad energetiniai ištekliai, žaliavos nebebus importuojamos, pavyzdžiui, iš Ukrainos ar Rusijos, bet bus importuojamos per Klaipėdos uostą arba per Lenkiją.
„Tai yra didžiulis iššūkis. Ir visi šie iššūkiai – logistiniai, energetiniai ar kapitalo – Lietuvą nustumia į kelkraštį“, – sakė jis. Nors šiuo metu Lietuvos BVP yra didžiausias Baltijos šalyse, tai dar nereiškia, kad jei nebus investuojama, taip ir išliks.
„Dėmesys pramonei turi būti čia ir dabar – tai yra 300 tūkst. darbo vietų. Didžiausias darbdavys aplink save sukuria papildomai dar apie 200 tūkst. darbo vietų“, – pažymėjo V.Janulevičius. Todėl turima sudaryti sąlygas kurtis pramonei.
Pranešėjas pasidalijo ir gera žinia – dekarbonizuosimės, tačiau negalime deintustrializuotis. Reikia stengtis panaudoti visą potencialą, kad pramonė išliktų ir Lietuva galėtų eksportuoti ne tik paslaugas, bet ir gaminius.
Ko trūksta Lietuvai? Pasak LPK prezidento, reikia pažangių technologijų diegimo, subalansuotų investicijų į atsinaujinančią energetiką. Be to, nebus apsieita ir be dėmesio tyrimams bei plėtrai ar ES žaliojo kurso nuoseklaus įgyvendinimo.
Kalbėdamas apie investicijas į atsinaujinančią energetiką, jis atkreipė dėmesį, kad reikia pagalvoti ir apie konkurencingumą, ir apie infrastruktūros prieinamumo, ir apie energetikos išteklius.
Visgi viso to nebus, jei nebus visų susitelkimo – tikroji nepriklausomybė bus tada, kai šalis bus energetiškai nepriklausoma, patikino konferencijos dalyvis.
