„Euro kurso svyravimas, kaip ir visų kitų valiutų, yra nulemtas daugybės veiksnių. Pastaraisiais metais tam daug įtakos turėjo palūkanų normų pokyčiai būtent tose valstybėse, tuose regionuose, kur palūkanų normos buvo pakilusios aukščiau, jos pritraukė daugiau pinigų srautų, daugiau investicijų ir tos valiutos sustiprėjo“, – „Žinių radijo“ laidoje „Europos greitkeliu“ komentavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Kalbėdamas apie pasiektą paritetą, jis aiškino, kad tai buvo nulemta ne euro susilpnėjimo, bet dolerio sustiprėjimo. Pagrindinis euro privalumas – stabilumas, o svyravimai yra normalūs ir neturintys didelės įtakos nei įmonėms, nei gyventojams.
Pažvelgus į kaimyninę Lenkiją, kurios valiuta buvo labai nuvertėjusi 2021–2022 m., ir lyginant su maža Lietuvos ekonomika, galima pastebėti, kad stabilus euro valiutos kursas išlaikė vertę.
Panaši situacija buvo ir prieš euro įvedimą. Lito kursas buvo stabilus, nes jis buvo fiksuotas. Tačiau Lenkijai nėra taip svarbu turėti eurą, kaip kad buvo Lietuvai vien dėl ekonomikų dydžio.
Pasvarstymai apie tai, kad Lietuva galėtų turėti laisvai svyruojantį kursą ir valiutos kursą, kokį turi Lenkija, yra be pagrindo. „Sėkmės istorijų, kai maža, laisva ekonomika turi savo nepriklausomą pinigų politiką, yra labai mažai“, – dėstė N.Mačiulis.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Mariaus Vaščegos manymu, euras tampa Europos Sąjungos simboliu. Be to, ši valiuta visame pasaulyje yra antra pagal naudojimą – yra 60 pasaulio valstybių, kurios arba turi įsivedusios eurą arba yra pririšusios savo valiutų keitimo kursą.
Šiuo metu įsipareigojimą įvesti eurą turi ir Rumunija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Švedija. Tokio įsipareigojimo, stojant į Europos Sąjungą, neturėjo Danija.
Teigiama, kad artimiausiais metais euro įvedimas galimas Bulgarijoje ir to aplinkybės bus vertinamos šių metų viduryje.
Sustiprėjo diskusijos, kad galbūt ir Švedijai reikėtų euro dėl tuo metu nuvertėjusios Švedijos kronos.
Tuo metu ekonomisto vertinimu, euro zonos plėtra ir euro įvedimas naudingas toms šalims, kurios įsiveda šią valiutą, nes palengvėja prekyba su kitomis euro zonos valstybėmis, keliaujantiems gyventojams išnyksta valiutų konvertavimo kaštai ir lengviau palyginti kainas.
Lietuvai didžiausia nauda buvo dėl skolinimosi kainos – ji taip sumažėjo. „Valiutos kurso rizikos išnykimas, įsivedus eurą, lėmė labai spartų Lietuvos valstybės skolinimosi kainos mažėjimą“, – aiškino N.Mačiulis. Prie to prisidėjo Europos Centrinio Banko palūkanų normų kitimas per pastarąjį dešimtmetį.
Skaičiuojama, kad dėl to Lietuva per metus sutaupo apie 0,5 mlrd. eurų, kuriuos gali nukreipti ne palūkanų normų mokėjimui, o kitiems prioritetams.
M.Vaščega pritarė, kad euro zonos plėtra priklauso nuo kiekvienos šalies ekonominės situacijos ir poreikio turėti eurą. Tačiau tokios šalys kaip Moldova ar Ukraina šiuo metu gyvena kitokiomis nuotaikomis ir apie tai kalbėti gali būti dar anksti.
Mastrichto sutarties kriterijai sunkiai pajudinami ir jie yra labai svarbūs, kai šalis stoja į euro zoną, patikino N.Mačiulis. Stabilizuoti infliaciją, stabilizuoti valstybės skolos kainas, užtikrinti stiprų nacionalinės valiutos kursą – vieni iš galimų barjerų.
Žinoma, įsivedant eurą yra ir baimių, su kuriomis susidūrė ir Lietuva. Vidutinė pensija, vidutinis darbo užmokestis per beveik dešimtmetį išaugo kone dvigubai, vidutinės kainos padidėjo apie 50 proc. Todėl gyventojų perkamosios galios šuolis – milžiniškas.
