Netikrų puodelių, o taip pat - daugybės kitų daiktų, efektų, peizažų, interjerų bei veikėjų reikia ir Holivudui, ir reklamos verslui. Be jų neapsieina ir kompiuteriniai žaidimai, prie kurių pasaulio gyventojai praleidžia vis didesnę savo laiko dalį.
„Tikri“ monstrai - praeitis
Tačiau net ir tiek kainuojantį puodelį, ar, Rūtos atveju, ausines labiau apsimoka modeliuoti kompiuteriu, o ne filmuoti „gyvai“. „Kūrėme ausinių reklamą, - prisimena ji. - Vienas ausines padarėme žalias, kitas – kitos spalvos. Jų spalvas vėliau galėjome laisvai kaitalioti. 3D programoje taip pat lengva keisti „filmavimo“ kampus. O jeigu jos būtų jau nufilmuotos, reikėtų vėl viską perfilmuoti, ir tai būtų papildomos išlaidos“.
R. Laužikaitė pasakoja, kad anksčiau daugelyje filmų visi monstrai ar keistos aplinkos buvo gaminama „gyvai“. „Visa tai po truputį dingsta, nes neapsimoka. Kompiuteryje padarius tą patį monstrą, jį galima lengvai modifikuoti, keisti. Dėl to tai labiau apsimoka, nei daryti tikrą produktą“, - tvirtina pašnekovė, pridurdama, kad dėl to daug tikrųjų skulptorių prarado savo darbo vietas.
Pasak Rūtos, tokių dirbtinai, skaitmeniniu būdu sukurtų elementų Holivudo produkcijoje labai daug – daugiau, nei įmanoma pastebėti eiliniam žiūrovui, nedirbančiam kompiuterinės grafikos srityje.
„Man net pačiai buvo neįtikėtina, kai artimiau su visu tuo susipažinau. Mūsų mokykloje buvo pristatyti kūrėjai, sukūrę filmą „Alisa stebuklų šalyje“, kuriame vaidino Johny Deppas. Tik 20 proc. vaizdų, peizažų čia yra tikri, nufilmuoti. Dauguma filmo personažų buvo filmuoti ant „žalio“ ekrano. Tas „žalias“ ekranas postprodukcijoje iškerpamas ir už aktoriaus dedamas toks vaizdas, kokio reikia. Paprastas žiūrovas niekada nepasakytų, kad tai iš daugybės nuotraukų sudėliotas fotomontažas su pieštais elementais“, - sako ji.
R. Laužikaitė aiškina, kad važiuoti kur nors į kitą šalį filmuoti, ieškoti peizažų, kokių meno direktorius nori, yra labai brangu ir kūrėjams neapsimoka.
Kaip visa tai daroma?
„Kompiuterinė grafika nėra vien sprogimai, kaip dažnai Lietuvoje įsivaizduojama, - sako R. Laužikaitė. - Ja kuriami ir personažai, atliekamas vaizdo redagavimas ir komponavimas“. Jos pačios sritis yra video įvaizdžio kūrimas (look development) – šis įvaizdis apima ne tiek patį herojų, kiek jo aplinką. „Tai ir interjerai, ir gamta, - aiškina menininkė. - Įvaizdžio kūrimas susideda iš apšvietimo, modeliavimo, tekstūrų padarymo, šešėliavimo, vėliau ir video komponavimo“.
Pirmiausiai virtualioje erdvėje padaromas modelis – nesvarbu, ar žmogaus, ar kavos puodelio, ar miško. Tada jis yra apšviečiamas, sukuriamos tekstūros. Lapas atrodys vienaip, porcelianas kitaip. Tuomet atliekamas „renderiavimas“ – procesas, per kurį modeliui suteikiamas fotorealistinis vaizdas. Po to daroma video kompozicija, vaizdas apdirbamas kitoje programoje.
R. Laužikaitei jau teko dirbti prie vieno Holivudo filmo, kuris turėtų pasirodyti lapkričio pabaigoje – siaubo trilerio „Stitch“. Rūta buvo pagrindinis asmuo, filme atsakingas už trijų matmenų ir video apšvietimo efektus.
„Daug kas buvo nufilmuota, bet daug reikėjo dirbti ir po to – taisyti nufilmuotą medžiagą. Postprodukcinis etapas dažnai trunka virš metų ar dar ilgiau. Pavyzdžiui, buvo nufilmuota scena dykumoje. Dykumoje trūko namo ir automobilio.
Aš kūriau 3D automobilį, namą, juos atskirai „nurenderiavau“, o tada kartu atlikome video komponavimą. Dabar filme atrodo, kad iš tikrųjų toje dykumoje buvo ir automobilis, ir namas, nors iš tiesų nieko ten nebuvo“, - pasakoja Rūta.
Sterilumas nepageidaujamas
Peizažas dailininko nupiešiamas, ir po to ant piešinio daromas fotomontažas iš labai daug skirtingų nuotraukų - piešinys naudojamas kaip „griaučiai“ ant kuriu dėliojamas foto montažas. Nuotraukos programa „Photoshop“ taip sudėliojamos, kad vaizdas išeitų fotorealistiškas.
Fotorealizmas, kurio pageidauja kino kūrėjai, ne taip ir lengva išgauti.
Kompiuterinei grafikai būdingas sterilumas vaizdo efektuose nepageidaujamas – reikia, kad viskas atrodytų kuo natūraliau. „Niekur gamtoje nėra grynos juodos spalvos ar visiškai baltos. Visada yra kokie nors atspalviai. Į tai labai atsižvelgiama kuriant skaitmeninius vaizdus. Kuriant aplinkas, irgi vengiama sterilumo.
Vis tiek būna arba stalo kampas nusilupęs, ar dulkės kažkur. Siekiama pabėgti nuo kompiuterinės grafikos sterilumo ir sukurti kuo fotorealistiškesnį vaizdą. Tam padaryti yra labai daug būdų. Kai piešiamos tekstūros, kiekviena detalė labai svarbi“, - pasakoja R. Laužikaitė.
Kompiuterinė grafika tarnauja kuriant ne tik meninius filmus, žaidimus ir reklamas. Pasirodo, net ir dokumentiniuose filmuose rodoma ne visai tai, kas nufilmuota. Filmas „Wishes on a falling star“ 2010 m. Italijoje laimėjo geriausio dokumentinio filmo titulą ir buvo transliuojamas per nacionalinę televiziją RAI. Jame R. Laužikaitė buvo atsakinga už video spalvų korekcijas ir vizualinius efektus.
„Vizualinių efektų yra praktiškai visur. Žmonės, nedirbantys šioje srityje, dažniausiai įsivaizduoja, kad vizualiniai efektai yra tik sprogimai arba monstrai. Bet vizualinis efektas yra ir spalvų korekcija, ir filmuotos video medžiagos komponavimas, ir 3D elementų įkomponavimas į jau nufilmuotą medžiagą. Pavyzdžiui, nufilmuotą žydrą dangų nupilkiname, ir taip sukuriama sužlugdyto miesto nuotaika, kaip po karo“, - pasakoja R. Laužikaitė.
Brangi mokykla – griežta tvarka
R. Laužikaitė, baigusi Kauno Martinaičio dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete įgijo architektės specialybę.
„Jau tada susidūriau su architektūrine vizualizacija, kuri man patiko kur kas labiau, nei daug konstrukcinių žinių reikalaujanti ir kūrybinę laisvę daugybe reikalavimų varžanti architektūra. Dirbau kaip interjero dizainerė, architektė bei 3D grafikos video menininkė su įvairiais projektais – firmose ir kaip laisvai samdoma. Prasidėjo krizė, darbų apmažėjo, ypač statybų srityje. Tada sugalvojau, kad reikia važiuoti Italiją“, - pasakoja pašnekovė.
Italijoje ji vienerius metus mokėsi neuniversitetinėje virtualiosios architektūros magistrantūroje – kaip kurti architektūrines vizualizacijas, kaip atrodys pastatas, jo interjeras, aplinka. Šioje šalyje ji pradėjo dirbti kaip vizualinių efektų menininkė prie filmų bei reklamų įvairioms rinkoms.
Būtent tada ji sužinojo apie prestižinę privačią Gnomono vizualinių efektų mokyklą JAV ir panoro joje studijuoti, nepaisant brangių įkainių. Kiek čia kainuoja dvejų metų kursas, pašnekovė nepanoro atskleisti, bet užsiminė, kad, palyginti su ta suma, mokslas Lietuvoje dar labai pigus.
Kad sukrapštytų reikiamą sumą, R. Laužikaitė, šiuo metu jau baigianti antruosius metus, išleido ne tik savo santaupas, bet ir pagalbos kreipėsi į šeimą. „Gerai, kad mano mama dirba gydytoja Norvegijoje – taip ji turi galimybių man padėti. Visa šeima labai palaikė šitą mano sprendimą“, - džiaugiasi Rūta. Mokėti Gnomono mokykloje reikia net už tokias smulkmenas, kaip lapas su savo pažymiais ir mokyklos antspaudu – jis kainuoja 15 dolerių.
„Lietuvoje manoma, kad visi amerikiečiai nutukę, tinginiai ir nieko neveikia. Bet turiu pripažinti, kad man niekada gyvenime neteko tiek mokytis, kiek čia. Čia visai normalu porą dienų per savaitę nemiegoti po 24 valandas iš eilės, kad tik suspėtume pasiruošti atsiskaitymams“, - sako R. Laužikaitė.
Pasak jos, mokykla atidaryta nuo 9 ryto iki 1 val. nakties septynias dienas per savaitę. Tačiau studentai netgi pirmą nakties pyksta, kad jiems liepiama eiti namo, prašo leisti naudotis kompiuterių laboratorijomis bent iki 4 valandos ryto. Žmonės, čia suvažiavę iš viso pasaulio, yra labai motyvuoti ir pasiruošę studijuodami atsisakyti viso savo laisvalaikio - ir visa tai dėl mylimo, perspektyvaus darbo galimybės.
Tvarka mokykloje griežta. Namų darbai tikrinami kiekvieną dieną viešai prie visų – dėstytojas, tikrindamas namų darbus savo kompiuteryje, visiems studentams rodo, kas ką padarė.
„Įsivaizduokite, kokia gėda, jei vakar buvote kokiame nors vakarėlyje ir nieko neatlikote, - sako R. Laužikaitė. - Visi studentai po poros tokių atsitikimų į tave žiūrės kaip į tinginį ir nevykėlį“. Praleidus daugiau negu dvi dalyko paskaitas, kursas vertinamas kaip neišlaikytas, tenka jį pirkti iš naujo, nes, norint gauti mokyklos baigimo diplomą, reikia turėti atitinkamą kreditų skaičių.
Paruošti namų darbus vienai paskaitai užima apie septynias valandas, o paskaitų per savaitę – šešios. Pasak Rūtos, čia nė vienam dėstytojui neįdomūs nusiskundimai dėl per didelio krūvio. Daugumą dėstytojų yra profesionalai, dirbantys garsiausiose kino, video žaidimų bei reklamos kompanijose, todėl paskaitos dažnai vyksta vakarais bei savaitgaliais.
Pelninga profesija
Tačiau visos investicijos greitai atsiperka – vizualinių efektų sritis labai pelninga. „Reklamos studijoje Holivude, kurioje stažavausi, kai kurie mano bendradarbiai uždirbdavo 600 dolerių per dieną, neatskaičius mokesčių. Kitas bendradarbis, tik prieš 7 mėnesius pabaigęs mokslus, gaudavo 400 dolerių per dieną“, - pasakoja R. Laužikaitė.
Šis atlyginimas visiškai nepriklauso nuo per dieną atlikto darbo. Tačiau darbo sutartys yra terminuotos, mėnesiui, ir jeigu darbdavys bus tavimi nepatenkintas, paprasčiausiai jos nepratęs. Taigi, kiekvienas darbuotojas yra suinteresuotas užsirekomenduoti kuo geriau. Beje, dailiosios lyties atstovės - vis dar yra retas reiškinys specialiųjų efektų sferoje.
Baigusi mokyklą, Rūta tikisi ir toliau likti JAV, čia dirbti. Holivudo reklamos firma „Imaginary forces“, kurioje lietuvė atliko praktiką, jau nori ją įdarbinti. „Visi darbuotojai buvo ypatingai draugiški ir paslaugūs, niekuomet nežiūrėjo į mane kaip nors blogiau dėl to, kad esu ne amerikietė, o atvykusi iš jiems mažai žinomos šalies – Lietuvos“, - sako R. Laužikaitė, nekantraudama, kada galės pradėti dirbti savo svajonių darbą.
Rūtą žavi ne tik pats darbas, bet ir jo sąlygos. „Jeigu neinate pietauti ir tuo metu pasiliekate dirbti, firma jums nemokamai užsako pietus iš restorano - tai kas jums patinka. Kiekvieną rytą darbuotojai randa jiems specialiai nupirktų šviežių vaisių, kavos, gėrimų. Karta per savaitę kompanijos balkone būdavo kepami mėsainiai studijos darbuotojams. Girdėjau, jog seniau darbuotojai turėjo net jiems skirtą mašinų plovėją, bet, suprastėjus ekonominei situacijai, jo teko atsisakyti“- pasakoja Rūta.
R. Laužikaitė sako pažįstanti nemažai talentingų 3D menininkų lietuvių – jų yra ir Los Andžele, kai kurie gana daug pasiekę kino industrijoje. Tačiau keletas 3D reklamų bei televizijos laidu intro, pamatytų per lietuvišką televiziją, nustebino savo prastumu. „Manau, viskas galiausiai atsiremia į biudžetą ir į laiką, kurį gauna menininkas Lietuvoje atlikti darbą, - svarsto ji. - Jokiu būdu nenuvertinu lietuvių 3D video menininkų sugebėjimų. Mano keletas draugų daro puikius video projektus – tiesa, jie dažniausiai ne Lietuvos rinkai“.
Jeigu produktas, šiuo atveju, reklama, padarytas gerai, paprastam žiūrovui sunku atskirti, ar tai buvo nufilmuota, ar sukurta 3D. Ar medis – tikras medis, ar sukurtas kompiuteryje, ir jo niekada niekur nebuvo. „Egzistuoja skirtingi kompiuterinės 3D grafikos stiliai – fotorealistinis ir animacinis, kuriuo kuriami filmai vaikams. Jeigu tai fotorealistinis stilius, žiūrovas turėtų nesuprasti, kad tai piešta“, - aiškina R. Laužikaitė.
Tapytojui praverstų „Photoshop“
„Lietuvoje daug kas studijuoja tapybą ar skulptūrą, - sako R. Laužikaitė. - Ir labai gerai, kad tapytojas tapo. Bet jis galėtų tapyti ir „Photoshop'u“, daryti peizažus filmams ar reklamoms, taip pritaikydamas savo profesiją kur kas plačiau, nei vien tik rengiant parodas. Tas pats ir su skulptoriumi, kuris galėtų daryti skulptūras ir komputerinėje erdvėje“.
Kuriant skaitmeninę 3D produkciją, tapytojo ar skulptoriaus įgūdžiai, pasak pašnekovės, nepamainomi. Modeliuojant personažus, labai praverčia tradiciniai skulptoriaus įgūdžiai – prisitaikyti prie kompiuterio jam užtruks mėnesį ar du. Tapytojas, puikiai tapantis ant popieriaus, nesunkiai susigyvens su „Photoshop'u“. „Kompiuterinės programos - tik įrankis. Visa kita – tavo vaizduotė ir įgūdžiai. Kompiuteris šiuo klausimu nebepadės“, - sako R. Laužikaitė.
Norint tapti gerai uždirbančiu 3D menininku, visų pirma reikia mokėti gerai realistiškai piešti. „Piešimas man visada patiko, o per matematikos pamokas mokykloje miegodavau arba paišydavau“, - juokiasi Rūta. Ir vėliau per programavimo paskaitas jai buvo labai sunku.
„Idealus variantas būtų, jeigu žmogus, būdamas geras menininkas, galėtų būti ir labai geras matematikas, - sako ji. - Bet dažniausiai to kartu nebūna. Juk sakoma, kad už matematinius gebėjimus atsakinga kita smegenų pusė“.
