Aktorius G.Mikellis šiuo metu didžiąją dienos dalį leidžia palinkęs prie kompiuterio – rašo prisiminimus.
Dirba lėtai, neskubėdamas, ypač dabar, kai priartėjo prie sudėtingiausios dalies – gyvenimo Londone.
„Nemėgstu išsigalvoti ir nenoriu sumeluoti – nei tyčia, nei netyčia. Jei ko nelabai atsimenu, geriau praleisiu negu prikursiu“, – sakė aktorius.
Akį traukė nacio įvaizdis
Priblėsusius praeities įvykius padeda atgaivinti šūsnis iškarpų iš senų laikraščių ir žurnalų.
Akivaizdu, kad lietuvį, 1961 metais kultiniame filme „Navarono pabūklai“ sukūrusį gražuolio, bet šaltakraujiško žiauraus nacio vaidmenį, atidžiai stebėjo ir profesionali kino spauda, ir dienraščiai, ir paskalų žurnalai.
„Tobulas nacis“, – skelbė to meto laikraščių antraštės.
„Visa tai, kas buvo vėliau, atsirado tik dėl vaidmens „Navarono pabūkluose, – sakė G.Mikellis. – Net pirmąjį vaidmenį Holivude gavau tik dėl to. Filmo „Didysis pabėgimas“ režisierius, pamatęs „Navarono pabūklus“, iš karto pasikvietė vaidinti.“
George’ui teko ne kartą kurti nacio vaidmenį. „Aš net turiu subūręs savo nacistinę armiją“, – juokėsi vyras, rodydamas koridoriuje greta pakabintas nuotraukas iš įvairių filmų, kuriose jis – su nacių uniforma.
Garsūs vardai ir veidai
G.Mikellis be reikalo netaria garsenybių, su kuriomis teko vaidinti, pavardžių.
„Aš labai nemėgstu, kai garsių žmonių vaikai rašo knygas apie savo tėvus ar motinas ir pasakoja apie juos būtus ar nebūtus dalykus tik tam, kad save parodytų“, – sakė aktorius. Tad informaciją apie kai kurias draugystes ir pažintis iš jo tenka pešte pešti.
Čia irgi talkina seni straipsniai ir spaudoje publikuotos nuotraukos.
Vienoje George’as – su S.Loren, su kuria kartu niekada nevaidino, bet ne kartą dalyvavo įvairiuose labdaros renginiuose ir pristatymuose.
Kitoje – su Eva Bartok, su kuria vaidino poroje filmų ir gana ilgai palaikė draugiškus ryšius.
Garsenybių, su kuriomis G.Mikelliui teko vaidinti, sąrašas ilgas: B.Lancasteris, Richardas Attenborough, Alainas Delonas, S. Stallone, Richardas Burtonas ir kiti.
Darbas su R.Burtonu suvedė George’ą su kita garsenybe – Elizabeth Taylor, kuri tada buvo R.Burtono žmona.
„Mes kūrėme filmą Airijoje. Buvo labai šalta, darganota diena, ir Elizabeth pakvietė po filmavimo vakarienės. Praleidau su jais porą vakarų, ir filmavimas baigėsi. Bet ir vėliau, kai juodu jau buvo išsiskyrę, su Elizabeth susitikdavome ir draugiškai pabendraudavome“, – pasakojo aktorius.
Beje, apie asmeninę pažintį su E. Taylor G.Mikellis man užsiminė atsitiktinai, tada, kai pasklido žinia apie garsiosios aktorės mirtį. Tuo metu žurnalistai kaip paklaikę ieškojo ją pažinojusių žmonių.
Pasmalsavau, kodėl jis apie savo pažintį niekam nepasakoja.
„Parašysiu apie ją savo prisiminimuose“, – tarė G.Mikellis ir prisipažino, kad prieš sutikdamas Elizabeth jis žavėjosi R.Burtonu, bet su ja susipažinęs iš karto pajuto jai didžiulę simpatiją.
„Daug ir įvairiai apie ją kalbėta, bet man ji pasirodė labai žmogiška, labai natūrali“, – prisiminė aktorius.
Pasitraukimas iš Lietuvos
Jurgis Mikelaitis gimė atokiame Bildenių kaime Tauragės rajone. Jis buvo jauniausias iš keturių sūnų. Šeima prieš pat karą 1941 metų pavasarį išvyko į Vokietiją.
„Mano tėvai turėjo 30 hektarų žemės ir tris samdinius, todėl buvo laikomi išnaudotojais ir sovietų įtraukti į išvežamų į Sibirą sąrašus. Kadangi mano motina turėjo prūsiškos kilmės protėvius, gavome leidimą išvykti į Vokietiją.
Visi žino, kad į Sibirą žmonės buvo vežami gyvuliniais vagonais, bet į Vokietiją mes taip pat keliavome ne ką ištaigingiau“, – pasakojo Holivude vaidinęs lietuvių kilmės aktorius.
Vokietijoje vyresnieji broliai buvo paimti į fašistinę armiją, o jis, tada dešimtmetis berniukas, nusiųstas į Hitlerio jaunųjų nacių stovyklą – iš ten ištrūko leisgyvis ir visiškai nusilpęs.
Gyvenimas Vokietijoje klostėsi ne taip, kaip Mikelaičiai tikėjosi, ir tėvai su jaunyliu sūnumi Jurgiu grįžo į tėvynę. Bet neilgam – vokiečių armijai traukiantis, jiems vėl teko bėgti nuo sovietų į tą pačią Vokietiją.
Tai buvo sunkus metas visai šeimai, tačiau Jurgiui buvo sunku dar ir dėl to, kad jis negalėjo mokytis.
Pradinę mokyklą jis lankė Lietuvoje, keletą mėnesių, nemokėdamas kalbos, ėjo į mokyklą Vokietijoje, po to vienus metus mokėsi grįžęs į Lietuvą. Ir tai visas jo išsilavinimas.
„Tėvai labai norėjo, kad mokyčiausi, mama troško, kad būčiau dantų gydytojas, bet negalėjau įgyti specialybės nebaigęs bendrojo lavinimo mokyklos. Karui pasibaigus buvau paaugęs vaikėzas be jokių ateities perspektyvų“, – sakė G.Mikellis.
Karo pabėgėlių iš Lietuvos šeima apsigyveno Oldenburge, sename teatro ir muzikos kultūra garsėjusiame mieste. Kartą penkiolikametis Jurgis pastebėjo afišą, skelbiančią apie prancūzų trupės, atvežusios spektaklį „Karalius Edipas“, gastroles.
„Nežinojau, kas tas Edipas, prancūzų kalbos nesupratau, bet išleidau visas savo santaupas, kad nusipirkčiau bilietą. Tačiau tai, ką pamačiau, mane taip sužavėjo, kad pasakiau sau: tai – mano ateitis“, – prisiminė aktorius.
Jis pradėjo lankyti aktoriaus meistriškumo pamokas ir įsidarbino Oldenburgo teatre statistu, kad galėtų iš arti matyti scenos gyvenimą.
Bet netrukus išvyko į Australiją susižavėjęs tolima šalimi ir tikėdamasis gauti ten darbo. Kaip ir daugybė kitų karo pabėgėlių, buvo nusiųstas kirsti miško, tačiau padirbėjęs metus vėl užsimanė vaidinti. Australijoje tada veikė daug mėgėjų trupių.
„Prisijungiau prie vienos trupės, ir mūsų pastatytas spektaklis sulaukė palankaus profesionalių kritikų dėmesio. Vaidinti buvo smagu, bet už tai pinigų negaudavau, tad reikėjo ieškoti visokių uždarbių“, – pasakojo Australijoje šios šalies pilietybę įgijęs ir iš Jurgio Mikelaičio George’u Mikelliu virtęs aktorius.
Pastebėjo modelių agentūra
Jis nesibodėjo bet kokio darbo, tačiau ieškojo tokio, kuris būtų susijęs su teatru ir vaidyba.
Kartą užtiko skelbimą, kad ieškoma pardavėjo, turinčio inžinieriaus išsilavinimą, namų remontui skirtiems įrankiams pardavinėti. Nors ir neturėjo jokio diplomo, G.Mikellis pasisiūlė.
O po interviu išgirdo: „Neturi jokios kvalifikacijos šiam darbui, ir tavo anglų kalba nekokia, bet, regis, būsi geras darbuotojas. Esi priimtas.“
Jaunas vyras ėmė važinėti po turgavietes, demonstruodamas namų remonto įrangą. Jo demonstracijos sutraukdavo minias žmonių ir įrankius, apie kurių naudojimą pats nieko neišmanė, jam sekėsi pardavinėti kaip keptas bulves.
Netrukus išvaizdų vyrą pastebėjo modelių agentūros, jis ėmė pozuoti reklamos nuotraukoms, nusifilmavo keliuose reklamos klipuose, buvo pakviestas dalyvauti Australijos radijo programoje „Anglų kalba naujiesiems australams“.
Australijoje nutiko dar vienas lemtingas dalykas. Tuo metu į šalį gastrolių atvyko garsus Londono teatras „Old Vic“ su to meto garsenybe Katherine Hepburn.
„Teatras paskelbė, kad ieško naujų talentų, ir surengė konkursą. Nesiruošiau dalyvauti, nes kalbėjau su akcentu ir maniau, kad yra daugybė geresnių aktorių nei aš. Staiga gaunu laišką iš šio teatro vadybininko – jis matė spektaklį, kuriame vaidinau, jam labai patiko ir pakvietė mane atvykti į konkursą“, – prisiminė George’as.
Į konkursą atvyko šimtai, ir G.Mikellis nustebo patekęs tarp keturių išrinktųjų. Jo, kaip imigranto, sėkmė sudomino žurnalistus.
Trupėje - visi gėjai
„Tada pirmą kartą daviau interviu. Manęs paklausė – kaip manai, ar visi aktoriai yra gėjai (angl. k. – gay). Man tais laikais žodis „gay“ reiškė „linksmas, džiugus“, tad ir sakau – „taip“.
Kitą dieną pirmame laikraščio puslapyje pasirodė antraštė: „Old Vic“ trupėje visi aktoriai – gėjai“.
Kilo skandalas, jaučiausi sugniuždytas, bet vienas advokatas patarė man susitikti su teatro vadovu ir paaiškinti, ką turėjau omenyje. Taip ir padariau.
Pasikalbėjau, paaiškinau, ir jis sako: „Gerai, pamirškime tai, bet daugiau – jokių interviu.“
Taip su trupe aš išvykau į turą per Australiją kaip epizodinių vaidmenų atlikėjas“, – profesionalios karjeros pradžią prisiminė G. Mikellis. Lietuvos ir Australijos pilietybes turintis aktorius nei Australijoje, nei Londone su lietuvių bendruomene glaudžių ryšių nepalaikė.
Jis nemėgsta, jei tautiškumas yra primygtinai demonstruojamas, o tautiečiai, kad ir kur gyventų, laikosi vieni su kitais susikibę.
Tačiau beveik visur greta jo pavardės, nors jis neretai pavadinamas australų aktoriumi, parašyta, kad yra lietuvis arba kilęs iš Lietuvos.
Be to, ypač sovietmečiu, kai apie Lietuvą nedaug kas žinojo, aktorius nepraleisdavo progos papasakoti apie savo tėvynę.
Kartą svečiuodamasis Australijoje jis buvo pakviestas į rytinę televizijos laidą „Labas rytas, Australija“ ir su laidos vedėja sutarė, kad bemaž pusę interviu laiko skirs pokalbiui apie Lietuvą. Vedėja sutiko, pokalbis buvo iliustruotas gausybe vaizdų iš Lietuvos.
Prieš keletą metų George’as į Lietuvą pasikvietė savo gerą draugą, kelionių rašytoją Peterį Biddlecombe’ą. Jie buvo apsistoję skirtinguose viešbučiuose.
Lietuviai nemoka dirbti kartu
Vieną dieną, kai jie susitiko mieste, George’ui papasakojo: „Savo viešbutyje sutikau daugybę australų. Pasmalsavau, kas juos paskatino atvykti į tokią tolimą šalį, o vienas ir sako – kai buvau jaunas, mačiau laidą, kurioje G.Mikellis apie Lietuvą gražiai pasakojo. Man taip įstrigo tas pasakojimas, kad išėjęs į pensiją sumaniau čia apsilankyti.“
Pats G.Mikellis jau daug metų kiekvieną vasarą apsilanko gimtinėje. Kiek turi galimybių, domisi Lietuvos kinu ir sielojasi, kad talentingi kūrėjai neprasimuša į platesnius vandenis.
Jo nuomone, lietuvių kino kūrėjai nemoka dirbti kaip komanda.
„Kai pamatau titruose, kad tas pats žmogus ir scenarijų rašė, ir režisavo, ir redagavo, ir dar ką nors darė, o kai kada – ir pats vaidino, iš karto sakau – nieko iš to nebus. Filmą turi kurti ne vienas ir ne du žmonės. Filmas – ne pavienio žmogaus darbas“, – tvirtai įsitikinęs per 30 vaidmenų filmuose sukūręs aktorius.
