Nuo vasario duris atvėręs restoranas intriguojančiu pavadinimu „Monte Cristo“ užpildė laisvą verslo nišą mieste, siūlydamas mėgautis šviežios žuvies patiekalais. Du profesionalūs virėjai klaipėdiečiai Vilandas Ramanauskas ir Petras Pranevičius įsitikinę, jog žuvis Lietuvoje nepelnytai pamiršta. Nors su lietuvių pamėgtus mėsos ir bulvių patiekalus siūlančiomis kavinėmis konkuruoti sunku, jaunieji verslininkai rankų nenuleidžia.
26 metų V.Ramanauskas ir metais vyresnis P.Pranevičius restoraną atidarė šių metų vasarį. Vaikinai patys triūsia virtuvėje, plauna indus, šveičia grindis, rūpinasi sąskaitomis ir užsakymais. Jie pirmieji Klaipėdoje pradėjo rengti vadinamąsias „aklas" vakarienes, kai susirinkę žmonės maistą ragauja užrištomis akimis.
Neseniai jie pradėjo filmuoti vaizdo pamokas, kaip teisingai paruošti žuvį. „Žmonės žuvies neretai atsisako dėl to, kad nemoka jos išsirinkti, tinkamai paruošti ir skaniai pagaminti, net valgyti ne visi moka, pyksta, kad joje daug kaulų“, - pastebi vaikinai.
Vienus traukia, kitus atstumia
Restorano „Monte Cristo“ valgiaraštyje – beveik vien žuvies patiekalai. Siūloma paragauti lietuviams įprastos menkės, plekšnės, skumbrės, silkės, o taip pat ryklio, rajos, kitų daugeliui negirdėtų pavadinimų jūros gėrybių. Mėsos patiekalų vos keli. Verslininkai nusprendė nepataikauti masiniam skoniui ir į valgiaraštį neįtraukti daugiau mėsos ar bulvių patiekalų. „Kai kurie pirmąkart pas mus užsukę klientai, pamatę, kad negaus to, ko tikisi, apsisuka ir išeina. Galbūt reikėtų kovoti, bet mes pasirinkę kitokią taktiką. Jeigu žmogus norės, pats mus susiras, brukti per jėgą – ne mums. Mus atradę vilniečiai ragina neprarasti savo išskirtinumo, to ir siekiame“, - kalbėjo V.Ramanauskas.
Kaip pastebi restorano šeimininkai, daugelis lietuvių žuvies patiekalų atsisako dėl slogių vaikystės prisiminimų, kai buvo verčiami valgyti žuvį. Tačiau yra ir kitokių priežasčių.
„Kai kurie mūsų klientai atsisako žuvies, paruoštos su galva, vien dėl to, kad nemoka naudotis žuviai skirtais stalo įrankiais. Tačiau mes parodome, kaip tai daryti, ir nuomonė pasikeičia. Su galva paruošta žuvis daug gardesnė, sultingesnė“, - aiškino keliuose restoranuose Lietuvoje dirbęs V.Ramanauskas.
Ne vieną į restoraną pirmąkart užsukusį lankytoją tenka įtikinėti, kad žuvis yra skani.
„Kas antras klaipėdietis yra žvejas, jūreivis arba buvęs jūreivis. Jie viską žino, viską matę, valgę ir jų niekuo nenustebinsi. Galėčiau ir deimantą įdėti į lėkštę, vis tiek jie nenustebtų“, - apie sunkią pradžią kalbėjo verslininkas.
Sunkiausia - konkuruoti su mėsa
Gaminti žuvį vaikinai mokėsi patys. P.Pranevičius kurį laiką dirbo žuvies restorane Palangoje, V.Ramanauskas gamino sušius, taip pat su bičiuliu buvo atidaręs pirmąjį Klaipėdoje tailandietiškų patiekalų restoraną. Šis gyvavo neilgai. „Patiekalų receptūras atkūrėme tiksliai taip, kaip Tailande, tačiau, klaipėdiečiai, matyt, tam dar nebuvo pasiruošę", - svarstė V.Ramanauskas.
- Kaip nusprendėte atidaryti būtent žuvies patiekalų restoraną?
- Kartą su draugu svarstėme, kur nuvažiuoti papietauti. Paaiškėjo, kad nelabai yra kur. Skanios žuvies neradome nė viename Klaipėdos restorane. Taip ekspromtu gimė idėja – kodėl gi patiems nepabandžius? Atsitiktinai radome skelbimą apie nuomojamas restorano patalpas miesto centre. Kai apžiūrėjome vietą, abejonių nebeliko.
- Kas pradedant verslą buvo sunkiausia?
- Su žuvimi dirbti nėra lengva. Žuvis – padidintos rizikos produktas. Tikrintojai ateina, išverčia šaldytuvą, viską apžiūri, nusprendžia, kad nešvaru ir baudžia. Mūsų restoraną buvo uždarę dėl to, kad čia laikome šviežią žuvį, pasirodo, šviežios žuvies laikyti negalima. Atsivežti iš kitur galima, bet iš vietos žvejų pirkti – ne, nors žvejas ir turi verslo liudijimą, kitus reikiamus dokumentus. Dėl to šviežios žuvies žmonės ir negali gauti. Nebent žvejas tiektų laimikį į prekybos centrą, iš tenai galėčiau pirkti ir savo restoranui. Kardžuvę, doradą, vilkešerį iš užsienio atsivežu šviežias, nešaldytas.
- Pradėti verslą neturint patirties ir žinių gana rizikinga, ar nebuvo baisu?
- Nusipirkus naujus batus išeiti į lietų irgi rizikinga, juk gali susitepti, ar ne? Įsigijęs naują automobilį taip pat nežinai, ar jo nesudaužysi. Jeigu pasaulėžiūra ir akiratis siauras, nepatarčiau imtis verslo. Baimė gali apimti dėl visko – klientų, mokesčių inspektorių, higienos specialistų. Jeigu dėl visko bijosi, neverta net pradėti. Šis darbas mums mielas, mes dirbame todėl, kad to norime, o ne vien tam, kad uždirbtume pinigų. Laikui bėgant atsiras ir pinigų. Turi pirma įdėti, tik tada laukti grąžos. O jeigu ji neateis, vadinasi taip ir turėjo būti.
- Gal sunkiai verslo pradžiai įtakos turėjo tai, kad restoranas yra mažiau matomoje vietoje?
- Vieta svarbi tik iš pradžių. Kad tave rastų, geriau būti geresnėje vietoje, o mes esame atokiau. Kai žinia pasklinda plačiau, vieta tampa nebesvarbi. Pastebėjome, kad vyresni žmonės mėgsta iš anksto išsiaiškinti, kas per vieta, tarsi norėdami apsidrausti, nes jiems baisu nusivilti. O jaunimas dėl to nesuka sau galvos, jiems svarbiau turinys. Klaipėdos jaunimas mieliau renkasi ne žuvį, o greitojo maisto užkandines, kur būtų alaus ir laisvesnė aplinka. Mus daugiausiai renkasi tie, kam 25-eri ir daugiau.
Vilniuje sėkmė garantuota?
- Jeigu tokį patį restoraną būtumėte atidarę ne Klaipėdoje, o, tarkime, Vilniuje, ar būtų paprasčiau?
- Taip, ir klientų būtų daugiau. Manau, kad dabar jau būčiau atidaręs ir antrąjį restoraną. Vilniuje žmonės kitokie, skiriasi jų mąstymas ir įpročiai. Bet mes sąmoningai nusprendėme įsikurti čia, tad nežadame visko mesti. Klaipėda yra išskirtinis miestas. Vieną dieną, kai nebuvo daug klientų, svarstėme, kodėl taip yra. Išėjome į lauką, ogi mieste apskritai nėra žmonių! Visai kitokį vaizdą vakare ar savaitgalį pamatysi Vilniuje.
- Vietą, kur pavalgyti, žmonės paprastai renkasi ir pagal kainą. Pas jus kompleksiniai pietūs kainuoja 16 litų. Ar daug svarstėte, kokias patiekalų kainas nustatyti, kad ir patys nepatirtumėte nuostolio, ir klientai neišsigąstų?
- Jeigu sekčiau daugumos restoranų praktika ir užsidėčiau 200-300 proc. antkainį, daugelio patiekalų žmonės tiesiog neįpirktų. Žuvį atsivežame iš skirtingų užsienio tiekėjų, į kainą reikia įtraukti ir patalpų, darbuotojų išlaikymo sąnaudas. Stengiamės kainas sudėlioti taip, kad nuostolio nebūtų, iš vienos žuvies gauname didesnį pelną, iš kitos mažesnį. Tarkime, kardžuvė, tunas, raja yra brangios žuvys. Laimei, mums nereikia mokėti nuomos mokesčio, patalpas gavome panaudai.
- „Monte Cristo“ yra vienintelis žuvies patiekalų restoranas Klaipėdoje. Aršios konkurencijos turbūt nejaučiate?
- Didžiausią konkurenciją jaučiame su mėsa. O jeigu rimtai, mes maži, vietų čia nedaug, tad tikrai nemanau, kad nuviliojome daug klientų iš kitur.
- Yra nemažai pavyzdžių, kai su trenksmu ir garsia reklama verslą pradėję žmonės netrukus išnyksta iš akiračio, o restoranai užsidaro. Kaip manote, kokios klaidos lemia nesėkmę?
- Dauguma neprastų idėjų žlunga, nes žmonės tikisi labai daug ir greitai uždirbti. Tada samdo daug darbuotojų, o patys dirba mažai. Paprastai savininkas užima direktoriaus pareigas ir užsiima tik vadovavimu. Jeigu jis dirbtų tą patį darbą, kaip ir jo komanda, išsilaikytų. Kai idėjos autoriaus versle nėra, toks verslas žlunga. Negalima palikti verslo ir komandos be priežiūros. Turi nuolat būti šalia, dirbti ir elgtis taip, kaip tą akimirką atrodo teisinga.
Verslo mokosi kasdien
- Ar prieš pradėdami verslą tam ruošėtės?
- Restoraną atidarėme visiškai neturėdami praktikos, jos daugėja laikui bėgant. Viskas priklauso nuo požiūrio. Negalima skubinti įvykių. Vienu metu bandėme tai daryti, paskui niršome, kad neišeina. Galiausiai atleidome vadžias ir viskas susidėliojo į savo vietas. Manau, visi per tai pereina.
Tam, kad pradėtum verslą, nebūtina viską išmanyti, galima išmokti, reikia tik noro. Pirmą dieną stojau prie baro nemokėdamas išvirti nei latte, nei capuccino. Kokį vyną į kokią taurę pilti, kaip patiekti, irgi nežinojau. Bet juk tam yra draugai, internetas. Per vieną dieną išmokome gaminti įvairių rūšių kavą, patiekti vyną. Jeigu žmogus visur mato tik problemas, nevertėtų net pradėti verslo.
Palyginus su sunkia pradžia, dabar mūsų apyvarta labai nebloga. Pradėdami daugelis įsivaizduoja, kad štai atidarys restoraną, tai žmonės tiesiog veršis užeiti, reikės lazda duris remti. Bet taip nėra, viskas vyksta po truputį, reikia mokėti išlaukti.
Gerai uždirbti galima ir Lietuvoje
- Viską darote dviese. Ar nepasitaiko nesutarimų?
- Abu esame sutarę – kad ir kas nutiktų, liksime kartu ir tęsime pradėtą darbą. Esame pasiskirstę darbus, aš ėmiausi administracinio darbo, Petras pluša virtuvėje. Kai būna daug žmonių, skubu į pagalbą – blizginu lėkštės, gaminu maistą, padedu aptarnauti klientus. Kol kas ginčų išvengti pavyko. Nors nuomonės kartais susikerta, visada randame bendrą sprendimą.
- Padavėju restorane dirba taip pat vaikinas. Jis irgi jūsų draugas?
- Juozas – mano vaikystės kiemo draugas. Įgijo aukštąjį išsilavinimą – laivo mechaniko specialybę, dabar laukia, kada galės išplaukti į jūrą. Kol turi laiko, dirba pas mus. Tai pirma jo kaip barmeno darbovietė, visko išmoko pats. Kai Juozas išvyks, teks suktis patiems. Gerų darbuotojų rasti nėra lengva. Kurį laiką ieškojome vadybininko, bet dauguma jų matė vien problemas, tai tas sunku, tai anas neįmanoma, tad teko atsisveikinti. Vieniems gal ir lėčiau viskas einasi, bet vis į priekį, ne atgal.
- Anksčiau ar vėliau teks rinktis darbuotojus. Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį?
- Rinkdamasis darbuotojus pirmiausiai atidžiai peržiūriu pretendentų nuotraukas. Pirmasis įspūdis labai svarbu. Skelbimų norinčių dirbti yra labai daug, dirbančių yra du, o norinčių gal trys.
Jauni žmonės turėtų labai rimtai galvoti, kokią informaciją ir vaizdo medžiagą skelbia socialiniame tinkle „Facebook“. Tai juk vieša erdvė, bet kas gali tai pamatyti. Dėti savo pusnuogių, girtų nuotraukas nederėtų. Žmogus galbūt būtų puikus darbuotojas, bet pamatęs visa tai, aš jam tiesiog nepaskambinsiu.
Būna, ateina jaunuolis, ką tik baigęs aukštesniąją mokyklą, ir pareikalauja ne mažiau dviejų tūkstančių algos. Puikiai save prisimenu tokį „žalią“ – tuomet nieko nežinojau. Tad kodėl dabar aš turėčiau tiek mokėti? Pirma žmogus turėtų parodyti, kad yra vertas tų pinigų. Juk neužtenka vien paduoti ir nunešti lėkštes, reikia ir bendrauti su žmonėmis, kad klientai jaustųsi jaukiai ir maloniai.
- Daug norinčių ir gebančių dirbti triūsia užsienio restoranuose...
- Jeigu išvykusieji čia dirbtų tiek, kiek dirba Anglijoje, uždirbtų tiek pat. Ten jie dirba labai daug, sunkiai, valgo makaronus, o susitaupę šiek tiek pinigų, parsiveža juos čia. Dirbk čia, bus pigiau, be to, būsi namuose. Manau, kad Lietuvoje užtenka turėti du darbus, kad gyventum puikiai. Kiek dirbsi, tiek ir turėsi. Turime daug problemų su švietimo sistema, ypač aukštosiomis mokyklomis.
Dabar visi kažkodėl veržiasi gauti universiteto diplomą, o paskui sėdi be darbo. Nėra pas mus elektrikų, santechnikų, statybininkų. Mano pažįstamas vaikinas universitete baigė inžineriją, o dirba prekybos centre. Sako, kaip aš gyvensiu be aukštojo mokslo diplomo? Būsiu niekas. Štai jums – niekas ir yra. O mes esame „profkiniai“ ir tuo didžiuojamės.
- Kaip artimieji vertina jūsų sprendimą imtis nuosavo verslo?
- Šeima juokiasi iš mūsų, sako, verslininkai mat, neturit iš ko batų nusipirkti. Abu gyvename pas tėvus, kad nereikėtų leisti pinigų būstui nuomoti. Tiesiog norime pataupyti. Jeigu viskas eisis sklandžiai, norėtume atidaryti dar vieną restoraną Vilniuje.
